Jonas JAKŠTAS

Algimanto Žižiūno nuotrauka

Su tavim dalinuos

Kai draugauja delnai vieni su kitais,
nebėra jau rūkų, nei lietaus tuos delnuos.
Koks šviesus debesis man mojuoja rytais –
Ir akimirka šia su tavim dalinuos.

O iš tavo delnų skraido paukščiai linksmi;
savo dieną pratęs jie miškuos ir kalnuos.
O į smilkinius – tvinksniai pulsuos lemtimi –
Ir akimirka šia su tavim dalinuos.

Tai kieno atminty atsispindžiu nūnai?
Tai kieno vaikštinėju, šypsausi sapnuos?
Aš galvoju, į kur tu mane vadinai –
Ir akimirka šia su tavim dalinuos.

Eisiu ten, kur sraunu, eisiu ten, kur painu;
gal pradingsiu klampynuos, klastų kupinuos.
Iš ledų ir liepsnos vainikus dar pinu –
Ir akimirka šia su tavim dalinuos.

Išeinu, bet išėjęs – vis tiek čia lieku.
O lietaus liūdesys – nebe čia – vandenuos.
Šiandien čia ne nyku, šiandien čia ne niauku –
Ir akimirka šia su tavim dalinuos.

Tarp dviejų nebūčių

Tarp dviejų nebūčių, tarp dviejų netekčių
ir balsus, ir garsus jūros bangos skandina.
Daug nuslinko dykra karavanų rūsčių,
daug sudužo laivų klasčiuose vandenynuos;
daug brėkštų ir gaisų, daug pašvaisčių baikščių
tarp dviejų nebūčių, tarp dviejų netekčių.

Tarp dviejų nebūčių, tarp dviejų netekčių
mėtos išnaros senos jaunučių gyvačių.
O vilkatai alsuoja šalčiu ir karščiu;
jie – išblyškę, liūdni – vietą renkasi slapčią.
Atviruos judesiuos nebėra pragaiščių
tarp dviejų nebūčių, tarp dviejų netekčių.

Tarp dviejų nebūčių, tarp dviejų netekčių
vaikštinėja veidai – tolimi, užsidarę
(lyg iš savo minčių neišeitų šykščių),
jau pamiršę sapnus, jau pamiršę ir žarą –
kiek svečių, kiek šmaikščių – iš tolymių plačių
tarp dviejų nebūčių, tarp dviejų netekčių.

Čia buvau visada

Ne, tai ne ilgesys, o tiktai atspindys
to, ko taip aš ilgėjaus, šaukiausi kadaise.
Nežinau, ko geidžiu, tuo labiau – ir ko geisiu.
Virš manęs liūdesys, aš jaučiu, vis sklandys.

Buvo daugel žmonių, bet jų neberandu;
ir žinau, niekada negalėsiu jų rasti.
Upės dugną pasiekia jau permirkęs rąstas –
Vandenims, medžių guotams – gūdu, apmaudu.

Buvo vietų, kurių rasti nebegaliu –
tų, kur šitaip mylėta, tikėta, žadėta.
Nebėra ir upelio, kurs buvo žvaigždėtas;
nebėra nei žolių – taip švelnių – nei spyglių.

Pasiklydau savy, pasiklydau kituos –
tarsi būčiau į uždarą erdvę įvytas.
Iš svajonių taurių liko menkas skivytas.
Kartais tik nusišypsau, dažniausiai – kremtuos

Įstrigau aš tarp to, kas buvau, kas nesu.
Būna, tartum aš gerčiau nuodų karčią taurę.
Nežinau, kaip užmušt abejų kobrą niaurią.
Kartais rodos tamsu, kai man sako šviesu.

Prašmėžuoja klaida, prašmėžuoja skauda.
Būna, man neteisingą kiti rodo kryptį.
Ir tada aš tą kryptį bandau tuoj sutrypti.
Man atrodo, čionai aš buvau visada.

Ir užkeikimas, ir malda

Pasaulis šis kaip niekada tulžus, dužus.
Grąžinkit, debesys, man lietų, miražus,

dar vasaros saulėkaičio šiltus kvapus
ir lapų kuždesį, kuris toksai trapus,

burkavimus balandžio, kurs toksai romus
ir paskandintus būsimus sugrįžimus.

Tebūna tai ir užkeikimas, ir malda,
o gal rauda, tiktai ne graužatis juoda.

Kelius nutiesdamas pro atšakius kaubrius,
aš išsirinksiu iš nakties žodžius kaitrius.

Ir tigro, leopardo žvelgčiau akimis,
jei zombių dvasios imtų siausti ties mumis.

Geram būt gera, gera duoti, pažadėt,
nors nežinau, kam paskutinė švies žvaigždė.

Ir nueina į lietų

Nenumaldomi dūžiai sunkių valandų.
O nušiurę balsai netoli sududeno.
Ber kur žvelgsi – gilu, paklausysi – gaudu.
Tik bruzda netikėta prie vieškelio seno.

Alsoje ir dienų, ir naktų, ir sapnų
klastingumas ir barniai save nugalėjo.
Pilnos saujos gėlių – žalzganų, balzganų.
Bet jau niaukstytis ėmė padangė bevėjė.

Sušmėžavo jau lapai, sudrėko kvapai.
Skęsta upėje gatvės, žibintai iš lėto.
Tik staiga verias durys – beveik atlapai, –
ir nueina pora vienmarškinė į lietų.

Spalvos

Koks abejingas, net grėsmingas šiandien brėkštas,
nors oras – peteliškių ir gėlių spalvos.
Tuoj oro srovės įnirtingai ima rėkti,
kad greitai jos kvapus visus jau išeikvos.

O spalvos vapsvų, šimtakojų ir termitų –
nelyg paleistos strėlės iš tamprių lankų.
Ar tai ne Kupidonas iš romėnų mito?
O gal tai ir šumeras iš senų laikų?

Nuo tų spalvų ir brėkštas auga sušvelnėjęs,
bijodamas spalvingon puoton pavėluot.
O iš erdvės išsilukštenęs melsvas vėjas
pradingsta vėlei žalsvo rūko tumuluos.

Už tuos

už tuos kurie surado kelią į namus
už tuos kurie nesugebėjo dar sugrįžti
už tuos kurie nesusigundė pranašystėm
už tuos kurių negąsdina dangus grėsmus
už tuos kurių erdvėj – šilti vardų verpetai
už tuos kurių prisiminimai ištremti
už tuos kurie net savo laimei neįspėtai
dėkingi nors tos laimės jie tikrai verti
už tuos kurie ir negandomis apsipynę
lyg upė lyg srovi vis netelpa savy
už tuos kurie nuo klegesių gaižlių laisvi
už tuos kurie savęs verti net ir negimę

Rasa Nazarovaitė-Nazimovienė. „Rūta“. Iš žemės meno parodos „Identitetas“