Jonas JUŠKAITIS

Arnoldo Baryso nuotrauka

 

* * *
Gatvė, akmens, mano išpėduoti,
Pilkas milas lapkričio dangaus,
Nebelikę rankos kam paduoti,
Siūlu paskui adatą rangaus.

Pro patamsius baltos balos tviska.
Metų metais žingsnių žingsniuos sau
Akimis bėgiodamas po viską,
Mintimis, atmint, susisiuvau.

Mergina tokia, bažnyčioj meldės,
Švelniai, palinkėjimu šventu,
Ranką ištiesė kaip lapą medis,
Moja, šypsos vaikas be dantų.

Vežimėlyj vežamas ant prekių...
Skubinant kur, pasižiūri tuo
Pat metu susitiktas – pats lekia
Uodegą suvizgindamas šuo.

Daug žalios spalvos dar, atsidūrę
Daug aplink žingsnius dar nepiktus,
Kur nuo medžio girgždančio ant durų
Girgždančių kris lapai ir lietus.

Gatvė tolumon lyg plonas plienas
Sminga, ir tarp žemės ir dangaus
Prasilenkiantiems, kas toks per vienas,
Siūlu paskui adatą rangaus.

2013

 

* * *
Toks vienas, kaip kiekvienas, tapus
Tokiais, ar kur sutiksi tikrą?
Nebėkite, paveikslai trapūs:
Tikriausius buvome sutikę...

Kur velkamos pėdų grandinės
Likimo linijomis – delnu,
Nors susilies atsitiktinės,
Pavogt iš delno mirksnį švelnų.

Vaiku vienų vienatvė verkus.
Žmonijos vienumas paglosto
Palaiminimo pilnos rankos
Sutrupinti nuo švento sosto.

Ant žemės ūžiančios ir nuolat
Ant vandenų ramybė gulsis
Tylos paklodėj – neprapuolat:
Trauks Vienas kaip į siurblį dulkes.

2013

 

* * *
Pasaulis tas, kas darosi po saule.
Nuo medžių naštos krinta į krūvas.
Gerai, kad visas turtas per pasaulę
Po saule tas pasaulis supūvąs.

Pilkam danguj geltonas lapas plazda,
Ruduo juodžiausią medį su lapu
Viršūnėje pasiėmė kaip lazdą,
Kai šokinėja lietūs nuo kapų.

Ir eina lyg su vėliava geltona
Pro juodą karalystę po žeme
Per juodą jūrą plaukt bangon šaltona
Ruduo šlamėjime purviname.

Pasaulis ant pasaulio pats supūva.
Kol medžiai gedulo ratus anų
Naštų subers, bus viskas kaip nebuvę,
Kur prisikels pasaulis titanu!

Bet jei gyvybe tavo atminimo
Nesinešiočiau, šildomo dvasia,
Pasaulyj prie paminklo akmeninio
Ateiti būtų šalta kapuose.

Dėkodamas kiekvienai Dievo dienai
Valstybėj, nes vienos viltybėj mes,
Nenoriu – taip tegu nebus nė vienai,
Kaip buvo vienai tau per jų žemes.

2013

 

* * *
Rugpjūtis gęsta, viskas sužydėjo.
Po praeitį pats sau lyg vaidenuos
Švelniuos vėjeliuos – akys sužydrėjo:
Pasimatysi verksmo vandenuos.

Ir klausosi pati savęs pro mėlį
Tyla, kaip viskas – lyg kas atsitiks.
O žeme, žeme – žalias žolynėli,
Žaros žaizdoj raudonoj į naktis.

Pati ir tu rašei sau, kaip man širdį
Pavargusią, nežinančiam, slapta
Vien tyliai girdint, ašaromis šildei,
Dabar švelnaus vėjelio priminta.

Pro smilkinius sekundės nenustoję
Kaip kulkos švilpt – nuo žemės nusives...
Ir apsiniaukusioj šalyj vaitoja
Tyla, kad neišgelbėjau tavęs.

Sugrįžta kai kada į žemės ringą,
Lyg pasimatymas su savimi,
Visatos išgąstis, gaida garsinga
Varpai laukuos nuskendo toldami.

2013

 

* * *
Jūra juda, šviest nustojus saulei, sau,
Jūra, jūra, tokią dainą dainavau.
Kad ištrūkt galėčiau iš mirties nagų,
Eiti į pasaulį būtų nebaugu.

Ir be saulės, neužmatoma, plati,
Juda jūra dar, sušilus, dar pati,
Kaip ties kojomis lyg vėju naktiniu
Juda žemė nuo nemiegančių žmonių.

Jūron saulės ašara nukrisdama,
Spalvomis diena sutirpsta regima,
Miego ir nuo saulės ašaros ugnies
Noriu, nes nuo miego nemirė dar nieks.

Jūra juda, kur man dingt, baugu bangon.
Tavva nouson kas Tu essei Endangon.
Kad ištrūkt galėčiau iš mirties nagų,
Eiti į pasaulį būtų nebaugu.

2013

 

* * *
Praeina vasara ir bruknės
Išvaro mėlynes iš turgaus.
Pirmasis meteoras brūkštels
Per dangų apyniui į spurgus.

Tokios spalvos kaip mėnesienos.
Sunkiau per sienas bus tabakui
Praeit, ir nakčiai prigesinus...
Sabaka ili sin sabaki.

Kur beatsisuki – raudona
Patamsiuos: miestui kumštim graso
Kažkoks žmogus, kuris atrodo
Blogiau negu ant naujo paso.

Ir šnekas su savim: lyg vejas,
Lyg bėga, lyg kad... lyg kad stovi,
Lyg niekur nieko... – susidvejins
Jam naktį... lyg seime atstovui.

Net žvakę degant, spirtų koja
Jis: prisidegsiu cigaretę!
Po saksofoną apsižioję
Lyg saksofonai susirietę.

Žiema pasauliui netikėtai
Griebs už gerklės, namo, ereli,
Namo, ruduo atsišnekėti
Ir bruknės kaip mamos skarelė.

2012

 

* * *
Aš sapnavau žieduos žolyno
Lyg saldų spindulį gėlių.
Ant skruostų lyg pasidalino.
Juokiuos pabudęs ir guliu.

Dar baso jie laukais lydėti:
Kiekvienas žiedas – reiškinys
Ir žygdarbis – kitaip žydėti.
Guliu, kol sapnas neišnyks.

Kaip nusišypso žemė, kvapnūs,
Žiūriu, kaip metuos apeiti.
Su praeitim po galva sapnas
Akis atmerkė ateitin.

Būtybe, mano veido bruožus
Gyvenime turėjus, nes
Jie keitės, juoktis pasiruošus,
Ateik ir gulk šalia manęs.

2013