Josif Brodskij. Natiurmortas

Poezijos skaitymas ir rašymas, kaip ir jos vertimai, man – taip ir turėtų būti – yra prasminga bendravimo ar aktyvių dialogų forma, ugdanti ne tik emocinį intelektą, bet ir vaizduotę, net kritinį mąstymą. Šitaip kūrėjas ir suvokėjas pasipriešina skaudžiai ar absurdiškai tikrovei. Rusų poetas Josifas Brodskis turi gilias litvakų giminės šaknis (Rokiškyje gimė ir užaugo jo senelis, prie Baisogalos, Radviliškio rajone – jo senelė ir mama), nors pats to nesureikšmindavo. Labiau džiaugėsi būriu ištikimų bičiulių iš Lietuvos, kur lankėsi bent 10 kartų iki pat prievartinės emigracijos. J. Brodskio tuometę būseną puikiai atspindi eilėraščių ciklas „Natiurmortas“, kurį ir išverčiau, užsimojęs parengti naują, dar į lietuvių kalbą neverstos jo poezijos rinktinę. Išaugo nauja skaitytojų karta, praėjo 20 metų nuo dviejų dvikalbių jo poezijos spaudinių, jau kitą pavasarį gegužės 24 d. minėsime šio Nobelio premijos laureato gimimo 80-metį. Apsispręsti šiam kūrybiniam sumanymui padėjo kelios knygos: Tomo Venclovos „Nelyginant šiaurė magnetą“ ir švedų vertėjo Bengto Jangfeldto monografija „Kalba yra dievas“... Pirmuosius J. Brodskio eilėraščius išverčiau prieš septynerius metus, sukrėstas jaunėlio brolio, gabaus literato mirties. Juolab kad prie jo karsto gimtojo Panemunio miestelio bendraamžis netikėtai perskaitė J. Brodskio eilėraštį, kurį tą pačią naktį išverčiau (eil. „Anos Achmatovos šimtmečiui“). Šį poetą skaitau jau gerus 3 dešimtmečius ir verčiu – mane žavi savitas jo neoklasicizmas, talentingiausias rusų Sidabro amžiaus poezijos tęsinys, muzikalus minčių judėjimas, lietuviški motyvai, bet netikėta poetinė komparatyvistika, paradoksai, laiko ir kalbos grumtis, subtili ironija ir metafizika, o ir poeto asmenybės struktūra. „Natiurmorto“ eilės kupinos apnuoginto egzistencinio skausmo ir vienatvės. Tai sukrečianti poetinė manifestacija, liudijanti sūnaus ir motinos atsisveikinimą, tačiau teigianti jų nepertraukiamą – „gyvas ar miręs“ – ryšį.

Beje, ir dar konteksto: prieš tai skaičiau filosofo Arvydo Šliogerio studiją „Daiktas ir menas“...

          Vertėjas

 

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 

 

Natiurmortas

         

           Verra la morte e avra i tuoi occhi*

                        Cesare Pavese

 

1

Daiktai ir žmonės kankins,

Nuolat apsupę mus –

Kibs įkyriai į akis.

Geriau gyvent, kur tamsu.

 

Aš sėdžiu parke šiame

Vienas. Staiga išvystu:

Čiuožia prošal šeima.

Per daug šviesu. Įširstu.

 

Jau sausis. Žiema greitai smuks.

Taip kalendorius praneš.

Kai bus per daug tamsu,

Tada ir prabilsiu aš.

 

2

Jau metas. Pradėti galiu.

Nuo ko, nesvarbu. Tik atvert

Burną. Tylėčiau giliau.

Bet geriau kalbėt, atsivert.

 

Apie dienas ir naktis.

Apie nieką, ir tiek.

Arba apie daiktus. Tik

Apie žmones verčiau patylėt.

 

Jie numirs. Šitaip ir bus.

Visiems. Taipogi ir man.

O imtis bergždžių darbų,

Tarsi rašyt ant vandens.

 

3

Kraujas stingsta. Žvarbu.

Upės iš nežinių

Ledo šiltesnės. Šiurpu:

Aš nemyliu žmonių.

 

Išvaizda jų atgrasi.

O veidai vis nuožmės.

Išgyvenimuos jų nerasi

To, ką palikęs, žymės.

 

Veiduos ar įžvelgei tu

Tai, kas protui koktu.

Ir tai, kas rusena kerštu

Nežinia kam. Žinot šiukštu.

 

4

Daiktai mielesni. Nuo jų nyks

Tai, kas išorėj bloga ar

Galbūt gera. Giliau įnik

Vidujybę tirt: natūra.

 

Dulkės – daiktų viduje.

Ir dūlėsiai. Kinivarpos, gal

Dar sienelės. Vabzdys. Ir, deja,

Negaliu į aukštybes jų kelt.

 

Dulkės. Šviesa įjungta

Tik dulkių saują surinks;

Net jeigu visa daikte

Hermetiškai užsitrenks.

 

5

Senas bufetas – žvelk:

Tokį pat viduje turi.

Jis man primena vėl

Notre-Dame de Paris.

 

Bufeto gelmėj tamsu.

Šepetys ar įnagis koks

Dulkių neišvalys. Ar mums

Neaišku: jei daiktas miegos,

 

Pats pergalėt jų neįstengs,

Mano antakio neįtemps.

Dulkės laiko kūnu pavirs

Ir krauju. Ar toks kraujas užvirs?

 

6

Paskutiniu metu aš

Vidury balčiausios dienos

Užmiegu. O mirtis, dievaž,

Prisilies ir lemties manos,

 

Nors dar kvėpuoju, priglaus

Veidrodį prie burnos.

Tikrins ilgiau, vis ilgiau,

Kaip nebūtį pernešu, nors

 

Esu nejudrus. Abu

Mano šonai dengsis ledu.

O venų mėlis prabus

Ir marmuru atsidus.

 

7

Savo kampų suma

Daiktas triukus man vis kartos,

Pakol ir jo visuma

Iškris iš žodžių tvarkos.

 

Daiktas nei nejuda, nei

Juda. Tai – kliedesys.

Daiktas – erdvė, manei,

Be kurios jo neliks.

 

Gali jį degint, sprogdint,

Perrėžti ar sukult.

Net sviesti. Daiktas vis vien

Nesikeiks: „Trauk jus perkūnai.“

 

8

Medis. Šešėlis. Veja –

Kvėpuoti medžio šaknims.

Monograma dils, vaje.

Molis. Vieta akmenims.

 

Šaknys. Ir jų pynė.

Akmuo, kur savo svoriu

Slėgs, kol išlaisvins net

Nuo sistemos. Ar sau ją tveriu?

 

Nepajudinsi. Nepajėgus

Nustumt, nusinešt. Neliesk.

Šešėlis. Jame žmogus

Tarsi žuvis tinkle.

 

9

Daiktas. Spalvos ruzganos.

Nutrintas kontūras. Štai.

Natiurmortas. Be sutemos

Nebeliko nieko. Už tai

 

Mirtis ateis ir užtiks

Kūną, kurį aplankys

Siluetas moters, ne tik

Mirtis tokia nuolanki.

 

Absurdas? Gąsdint paikiems:

Kaukole, griaučiais, dalge...

„Ateis mirtis ir pažvelgs

Tavo akim.“

 

10

Motina sako Kristui:

Tu mano sūnus ar mano

Dievas? Prikaltas prie kryžiaus.

Kaip grįžti namo? Kas gyvenimas?

 

Kaip žengsiu per slenkstį, sapnus? –

Nesuprantamas man šitoks dyvas.

Tu Dievas ar mano sūnus?

Tai yra, miręs ar gyvas? –

     

Jis atsako labai atvirai:

Moterie, miręs ar gyvas –

Skirtumo jokio nėra.

Sūnus ar Dievas, aš tavo.

 

1971

* It. Ateis mirtis ir pažvelgs tavo akim.

Iš rusų kalbos vertė Arvydas Genys

Draugai