Julius Keleras.

Johno Silverio nuotrauka
Johno Silverio nuotrauka

 

animatografas

 

pirmieji garsiniai filmai: nesvarūs, jautrūs kaip nuotakos,

1896 metų liepos mėnesį Vilniuje, Botanikos sodo salėje;

apkvaitę, stiprūs vyrai, apsvaigusios, lėtai bundančios

iš letargo moterys, aptarinėjančios suknelių raštus

 

šukuosenas, šypsosi sau, prisimindamos šviesiaplaukio

raitelio bučinį, kurį gaudė rieškučiomis; vyrai šiąnakt sapnuos

Marijos Stiuart nužudymą, arklių lenktynes, riedantį traukinį,

iškeltą balerinos kojytę, leidusią atsiverti jų godoms

 

įsivaizduoju jų nuostabą, sugniaužus rankose brangokus –

nuo 32 kap. iki 1 rub. 60 kap. – bilietus Botanikos

sodo Didžiojoje salėje, žiūrint „Karnavalą Nicoje“,

„Reino krioklį“, „Prancūzų-rusų iškilmes“

 

tačiau niekas, joks animatografas neįamžino Kauno krašte

knygnešių, klajojusių su „Aušra“ po visą Lietuvą,

niekas neužfiksavo Vilniaus generalgubernatoriaus

koriko Muravjovo, 1864 metais uždraudusio lietuvišką spaudą

 

pasirašiusio, malšinant sukilimą, 250 mirties nuosprendžių,

ištrėmusio į Rusiją kelis tūkstančius vargo bitelių;

niekas taip ir nepamatys ekrane girto, apsiseilėjusio

uriadninko, imančio kyšį per kratą, užsivertusio puskvortę

 

niekas neatjaus žuvusio parubežėj vienturčio knygnešio

motinos, niekas nenusilenks Adelei Kovaliūnaitei –

iš Tilžės ji eidavo pėsčia elgetos rūbais, dėvėdavo

skepeta, po kuria ant kupros drobės krepšy būdavo sukrautos

 

kontrabandinės knygos; koks animatografas užfiksuos slaptąsias

mokyklas Kauno ir Vilniaus gubernijose, išplėš iš tamsos

daraktorių veidus, susikaupusius skiemenuojančių valstiečių

vaikus, slėpdavusius „Tėvynės sargą“ po karvių tešmenimis

 

1988–2019

 

 

kopija

 

jie sukūrė tikslią dykvietės kopiją –

šmižinėjo pamišęs mėnulis, ieškantis

įkalčių gyvųjų kalbose, ypač atsiminimuose,

antkapiuos ir šviežiose kapų gėlėse,

niūriai švytinčiose podraug su erškėčiais

virš senutėlių morenų

 

jie kvotė tetervinus, burbuliavusius

rytmečio maldas, palikdavo įraižas

netaisyklingai užaugusių medžių

kamienuose, atskirdavo mylinčiuosius

atskirąja teismo nutartimi ir patardavo

dulkėms pakeist gyvenamą vietą

 

jie sukūrė tikslią dykvietės kopiją,

nepagalvoję, kad mėnuo galop

sunaikins ir juos įviliojęs į pusiaunakčio

spąstus – o tai atliks nepaprastai uoliai

ir talentingai, kadangi įtars slapta juos

sukūrus kažką itin pavasariškai nusikalstamo

 

1988–2019

 

 

pasivaikščiojimas mariomis

 

tas plonas ledas aklas ir skaidrus

globoja žuvį, plaukiančią į šiaurę:

pamestinukas vėjas sumezga tinklus

ir sniegas dosniai lieja slėnio taurę,

kurios dugnu žmogus pareis namo,

norėdamas užmiršt, kas pėdoj lieka,

bet upės ištakose užsižiebs akmuo,

atspindintis tyriausią amžiaus šviesą

 

ir mudu einame tolyn, širdie,

štai eketė, kita ir dar benamės

žuvėdros bando tūpt ant rėjų,

nors sutemus jau nematau aš jų,

bet tik juntu, kas turi pabaigą

netruks į pradžią sugrįžt ratu,

bet štai krentu kaip žibalinė lempa,

kadais kliudyta vaiko, sniegan, o jis

tarsi motulė krentantį mane sulaiko

 

1989 iv 02–2019 ii 10

 

 

lelija

 

Ir gyvybė vis plakės vieninteliam pieno laše,

paaukotam pražydusiai... Marija ar Junona –

man tikrai nesvarbu, nes balčiausios lelijos

puta gimė tąsyk, spenelis raudonas

dovanojo pasauliui tatai, kuo dabar ji yra.

 

Ir Velykų kregždė virš šelmens nusirito,

griaustinio aistra palytėjo jos linijas. Liko

lelijos kabėt krepšyje ties pavargėlės

galva šventoriuj, kuomet suteka minios

ir žodis sušvyti ore kaip nualsintas Vilniaus granitas.

 

 

nevilties archeologija

 

 

vijoklių nugultoj arkoj užsiglaudęs

Stepono Batoro laikų saulėlydis

 

kniūbsčias vienuolyno fasadas, šv. Jono

ranka ištiesta į saulę, mano balsas toli dar

 

aklas elgetaujantis vienuolis: jo kaulai,

įmūryti sienoje reikalauja gražinti bažnyčią

 

nežinia iš kur atsidanginęs dagilis ant skulptūros

viršugalvio mąsto apie amžiną nenugalimą tiesą

 

tolimas mano ežeras – akis,

vienintelė matanti Dievą visais metų laikais

 

 

atsisveikinimas

 

betgi aš jau ne tas, mylimoji – kaip žodis, pakeitęs kirtį,

kaip knyga išpjaustytais lapais, kaip atplėštas

svetimas laiškas, kaip atgijus sode nušalus arbatinė rožė

 

pajuntu, kaip be ašarų verkiama, kaip nurytas skiemuo

tolsta tartum niekieno nepastebėtas sielis upe

ir nebereikia jokių išgąstingų akių, blykštančio veido

 

gniaužomų rankų: svetimas aidas nusirita siela

nelyg trikapeikė moneta, išsprūdus kažkam

iš neturtingos kišenės

 

1989–2019

 

 

/ / /

tai niekur: šviesos blyksnis virš aklinų užuolaidų,

pargriuvus katedra, jokių užuovėjų, tik vėjai

dygsta kaip nešvarūs krūmai ir virš šiukšlynais

paverstų pusiaumiesčio aikštynų kaip epileptiko

dejonė pralekia naktis

 

 

/ / /

vidinis cenzorius bando perparduot

tėvynę, paliktą už spygliuotų vielų,

kur joks LDK kunigaikštis ant jokio

žirgo neatjos atpirkti būsimų cerkvėj

neatperkamų raudonų nuodėmių

 

vidinis cenzorius rodo kryžiaus ženklą

lagerio nuomininkui, ištiktam apopleksijos,

prašančiam išgelbėti jo tėviškę –

bent jau išpiešiant ją ant beržo tošies

iš temstančių tundroj jo vyzdžių

 

vidinis cenzorius – milžiniškas grifas

krinta ir mielai trupina kaulus varguoliui,

ką tik išarusiam lauką, kol jį užplūsta

skėriai vietoj grūdų tepalikę dvokiantį

sukrešėjusio kūjo ir pjautuvo želmenį

 

1989–2019

 

 

Senos lietuvių dainos

 

Senos lietuvių dainos kyla savaitgaliais

iš kraitinių skrynių, nusimetusios gedulo raiščius,

pasipuošusios rugiagėlėm, išdygusiom iš apleistų

velėnų, prislėgtų kadaise voratinkliais,

prikritusiais negyvų pokario paukščių.

 

Senos lietuvių dainos susiburia savaitgaliais

užrakintose fonotekose ir prisimena trobesius,

žemę, gyvulius, vaikus, vyrus ir moteris.

Jos rypuoja apie promočių balsus, išaudusius

šitiek gražumo.

 

Senos lietuvių dainos, užrašytos stiklinėse

plokštelėse 1936-aisiais, suregistruotos

kataloguose, ištrintos ir tebedainuojamos,

kas pagaliau jus pašventins amžinojo

dangaus eglių kryžiais?

 

Draugai