Robertas Nevedomskas

 

Mano likimo vingis

Kai tėvai mane pamiršo,
Sunku buvo man labai.
Širdis rovės iš krūtinės,
Tarsi peilio įgelta.
Ji nustygti vienoj vietoj
Negalėjo niekados.

Širdį draskė tiek daug skausmo,
Jog netilpo jau joje.
Plius vienatvės jausmas ilgas,
Jau užpildęs buvo ją.

Išeitis viena tik buvo,
Pasitraukti man iš čia.
Nes gyvenimas nemielas,
Pasidarė viduje.

Nežinojau, ką daryti,
Net vilties nebuvo jau.
Jau buvau beveik nusprendęs,
Viską vykdyt iš tiesų.

Pažiūrėjau dar pro langą,
Ir gavau tokias mintis,
Jog gyventi tikrai reikia,
Gal dar viskas pasikeis.

Tuo metu aš išprotėjau,
Iš vienatvės, skausmo to.
Aš jaučiausi taip paliktas,
Tarsi užmirštas visų.

Tuo laiku tik Dievas rado,
Kelią į vidų pas mane.
Nors sunku suvokti buvo,
Visa tai nuo pat pradžių.

Jisai gydė, tvarkė vidų,
Ir padarė tikinčiu.
Jis gyvenimą sutvarkė,
Jog tėvai, praėjus laikui,
Vėl sugrįžo pas mane.

Jis toliau vėl mane gydė,
Kol išgydė jau pilnai.
O išgydęs nepaliko,
Veda ir toliau savu keliu.

Jis sustiprina, palaiko,
Duoda vis naujų jėgų.
Jis taip tvarko vidų mano,
Stebuklinguoju žodžiu.
Sunku buvo patikėti,
Jog tai vyksta iš tiesų.

Viską Dievas man apreiškė,
Ir suvokti leido tai.
Jis su meile viską darė,
Ir išpildė visa tai.
Kol gyvensiu, aš Jį girsiu,
Ir mylėsiu amžinai.

 

 

Markas Kardišauskas

 

Vienatvės knygoj įrašyti
Draugų pažįstamų vardai
Tų, kur svajojo ir mylėjo,
Tų, kur išėjo nelauktai.

Vienatvės knygoje ieškokit –
Ir mano vardas ten yra,
Jis puslapyje apvedžiotas
Melsva nublukusia spalva.

Nenuostabu, juk metai bėga,
Išblaško ir viltis geras,
Svajonės išskrenda lyg paukščiai
Vis ta pačia siaura gatve.

Vienatvės knygoje nėr saulės
Ir piešiniai lyg ant vandens
Karčia rasa apibarstyti,
Išmirkę tarsi nuo rudens.

 

 

Henrikas Daktaras

 

Malda

Lukiškių kalėjime storos storos sienos,
Jos yra prakeiktos tūkstančių žmonių,
Sėdi čia berniukas, graudžiai nusiminęs,
Rašo liūdną laišką mamai į namus.
Oi neverk, mamyte, tu prie Kūčių stalo,
Šiemet viena vieta pasiliks laisva,
Ir nelaužys rankos tų baltų plotkelių,
Kur dar laužė pernai, kai dar buvo čia.
Aš žinau, tu sėsi, poterius kalbėsi
Prie apkrauto stalo su visa šeima.
Mane prisiminus gailiai tu raudosi,
Ašarą nubrauksi šilko skarele.

 

 

Artūras Dailidė

 

Likimas

Mano likimas – tai ne žaidimas su kortom,
Kada pralaimėjęs gali sumaišyti kaladę
ir padalinti kortas iš naujo.
Mano likimas – tai ateitis, viltis gyventi, tikėti
Ir garsinti savo prasmingais darbais.
Mano likimas tai neaiškus ir graudus
Mano likimas tai tikėjimas, meilė, viltis.
Mano likimas tai aš.

 

Eilėraščių kalba netaisyta