Lapkričio 6 d. poetui, prozininkui, dailininkui Leonardui Gutauskui sukako 80. Spausdiname niekur neskelbtus eilėraščius.

 

Gedimino Kajėno nuotrauka

 

× Leonardas Gutauskas

Sąvadas

R. Frosto peizažinė lyrika, Rilkės sielovados tomai,
Metaforų pynės, aistringas kalbėjimas Dilano Tomo;

Šekspyro sonetų ir dramų, sakyčiau, okultinis menas,
S. G. pranašystės, tas sielvartas tikras ir menamas;

Čigriejaus H. paukščių tarmė ir žvirbliški poteriai,
Juditos barokinės sutemos, deivės ir vienišos moterys;

Donaldo Kajoko tylus šnabždesys asiliuko ausytėj,
Lietum atsišaukiantys Aido Marčėno sonetai Rasytėj;

Tomo V. vėjų rožė, išsiskleidus lediniais dygliais,
Miliauskaitės rožynas, pelynų pilki spinduliai;

L. G. aplediję karsteliai prie užmigusios Lenos,
Seno luoto šešėlis, prisiglaudęs švendrynuos Lėnaus,
Uždumblėjusio ežero netoli nuo švento Cedrono,
Kur koplyčiose sunkias ir plūsta kas naktį, kas dieną
Ant skardos nutapytas Atpirkėjo kraujas raudonas...

Dulkių duona

Tikriausiai jis vėlėms neduoda šviežio kraujo
Tas Hado sargas, o maitina dulkių duona,
Nors kraujo ežerai eilėraščiuos užpildomi iš naujo
Ir ant uolų nė žaizdos – degančios aguonos.
Bet tai ne Dantės „Dieviškos komedijos“ tercetai,
O dvokianti sriuba, kapoklės mėsai ir kacetai...

Nereikia imt už gryną pinigą, kas naktį rodos
Anapus beprotyno lango su auksinėm grotom...

Juodalangė karieta

Tu vėl žvelgi pro langą, po langais
Nuslysta ta juodoji karieta guminiais ratais
(kad netrinksėtų, nepažadintų užmigusio Sokrato),
Ir visa tai matydamas pats sau sakai:
Štai nunumaldomai draugų retėja gretos
Ir sustabdyt šio skriedulio poezija negali,
Net Bacho „Pasija“ ir moderni teatro trupė,
Nes mums kažkas įsakė rinkti trupinius
Nuo Paskutinės vakarienės stalo.

Laimingo kelio ir saugios dangun kelionės,
Alaus ir rašalo, naktibalda draugeli,
Nenusimink, ten žydi rožėm, krokais kloniai,
Ten angelai (gal elgetos?) sutiks maloniai,
O vakarėjant parklupdys ant vaiko kelių...

Tarp slėnio ir skliauto

Tarp slėnio ir skliauto melsvoj tuštumoj
Čiurliai užrašys omarchajamišką rubajatą,
O genys kirvuku užtvirtins liūdnąją datą
Jo mirties, bet tu lauki, gal jis pamos

Iš žydinčių bulvių lauko prie ežero,
Kuriame supas mėnulio valtis stiklinė,
Ir kraštovaizdis skęsta debesylų mėlynėj,
Motina į ašaruvę surenka poeto ašaras.

Toks palikimas, ir kito tikrai nebus,
Tad vartyk „Babilono atstatymo“ lapus,
Kad prisimintum šešiasdešimtųjų vakarą,
Kai jis mus pagavo žadėjęs
Ir po mirties nubust...

Lestrigonai

Gamta nemėgsta tuštumos: kur vakar degė,
Pavirto pelenais dvarai, menki dvareliai,
Ji tuštumą staiga užpildo, tad dilgynai kelia
Vešliausiu žiedus, ant kiekvieno – segės

Vaškuotų bičių, vapsvų ir žydrų žibukų.
Pažvelk – gyvybė plūsta per dienos kraštus,
Smėlėtoj žemėj varvantis nektaras ir medus
Vėl primena metamorfozės mitinį stebuklą!

Gamta nemėgsta tuštumos, kažkas kartoja, –
Aš įtariu, jog Džoisas bus prikišęs čia nagus,
Nuo Dublino krantinės ant dangaus pastatęs koją.
Pažvelk: jo skrybėlė išblukus ir kaklaraištis pigus...