Froidajungio svajonė

Mano mielasis Buridano asilėli,
sakiau, gi – neapskėsi šito pasaulio
savo striukom kojelėm, neatlaikys
skrandukas tokio apetito – neliks jau
greitai net ką atrajot. Ir gausi vėl
medžiot gaidelį auksinuką, palikęs
išdidumą, nulėpausi, geldos pleište.
Paskui sapnuosi – niekus, niekšus ir niekur –
kad prisikėlė Pavlovas, ir duos tik vieną morką,
kad pavirtai žmogum ir bliauni vielabrauky:
„Ho ho yha – čia jobtvaimatʼ Kapsuko gatvė.“
Kad kad yha kad kad yha ho ho yha –
esi tikrai froidajungio svajonė.

 

Postmoderniškas seniokų išminčiautojų prijutas

Mes esam seniokų išminčiautojų prijutas –
tikrų tikriausia mafija nudribtaskūrių,
o mūsų priedanga gera – juk skaitom
Kunčiną ir Kunčių – kamščiatraukių neturim,
bet už tai – mes išminčiaujam nardus, nardom po
sijonus ir ketvirčiuojam giltinę, nes patys jau
pageltom. Bet šiaip tai mes šeima kaip iš Sopranų
kino – seniokai nestumiam vieni kitiems visokio
šūdo, tik stumdom laiką – kiek daug šito turim –
supratom, atsidūrę sendaikčių šiukšlyne – kiek
daug mes šito turim – nes nereikia – užtai ir galim
erzint viščiukus: „Trumpai aš, tėvai, laiko neturiu,
gal reikia lito kokio?“ – neapsiplunksninę mažyliai –
kokia fanera dar, kai šitiek laiko stumdom.

 

Bipoliarinė naktis

„Gyvenimas svyruoja kaip švytuoklė: pirmyn ir atgal, tarp kančios ir
nuobodulio, kurie faktiškai yra galutiniai gyvenimo elementai.“
A. Šopenhaueris

Maniakinę depresiją pirmas aprašė Šopenhaueris, bet gal apsieikim be diagnozių,
gal pasakykim, jis aprašė mane – pirmyn ir atgal, atgal ir pirmyn švytuoju tarp
troškimų ir troškulio būt pamatyta, įrašyta – į eilėraščius, konkursus, disertaciją,
gyvenimą, o paskui apsinuodiju – visko per daug. paryčiais atrajoju pasaulį, per daug, kartais gerokai per daug tų balsų, troškimų, įkvėpimų, kai nėra iškvėpimų. Ir tylėjimo fazė – nieko
nereikia, nieks neįdomu, jokių įpareigojimų, jokių galiu-privalau-noriu – grynoji būtis –
išbūt šitą laiką, šitą stazę, pakabintai nejudančiam taške, išlaukt, išžiūrėt, kaip
sustoja pasaulis, lekia kiti, jau kiti į savo biržas, į savo konkursus, į savo eiles, į savo gyvenimus,
o man tik – būti kaip būnasi.