Marius Povilas Elijas Martynenko

manipuliacija.lt nuotrauka

 

Mes ėjome tik dulkinti avių

Eilinis žmogus, vidutinis žmogus, pats vidurkių vidurkis yra 24,3 metų kinas užsidirbantis 9 733 dolerius per metus, turintis 2,333 vaiko. Galiausiai mirs nuo kokio nors širdies sutrikimo. Ir jo vardas Mohametas. Nors išties, vidutiniškiausias iš visų homo sapiens turi maždaug vieną papą ir vieną kiaušą. Galima sakyti, toks pusė bybio.
Visgi galutinė tiesa yra tokia, kad šio teksto rašymo metu vidutinis žmogus, statistinis vidurkis yra miręs. 2015 metų duomenimis, iš viso buvo gimę, grubiai skaičiuojant, apie 108,2 milijardo žmonių. Šiandien, gyvųjų yra 7,5 milijardo. Mirusiųjų – 100,7 milijardo.
Tarp tų gyvųjų yra žmonių, bandančių išgelbėti mūsų pasaulį. Kovoti su klimato kaita. Neseni tyrimai atskleidė, kad didžiausias ir mažiausiai pastangų kainuojantis veiksmas, kurį galime atlikti tam, kad išvengtumėme katastrofiško klimato pasikeitimo, yra nevalgyti mėsos. Esą rūpindamiesi gyvulių auginimu ir išlaikymu į pasaulį paleidžiame kur kas daugiau medžiagų, kurios didina ozono skylę.
Nors žiauriai ir apibendrintai vertinant situaciją, pats veiksmingiausias būdas išgelbėti šitą pasaulį nuo mūsų pačių yra nesidauginti ir padvėsti. Tam, aišku, gali pagelbėti mėsos nevalgymas. Ir nevalgymas apskritai.
Juk išties mes norime išgelbėti tokį pasaulį, kuriame patys galėtume gyventi. Mes norime išgelbėti save. Todėl šaukti: „Gelbėkime pasaulį!“ yra gan didelis susireikšminimas. Mūsų gal ir nebeliktų, bet gyvybė toliau egzistuotų. Absoliuti dauguma kada nors Žemėje gyvenusių rūšių yra išnykusios.
Išgyvenimo instinktas gajus. Mes taip norime išgyventi, kad mums atrodo, jog pasaulis baigsis, jei mes neišgyvensime. Turime išgyventi bet kokia kaina. Ankstesniais amžiais velsiečiai dažnai sėlindavo į Angliją vogti avių. Tokie nusikaltėliai sulaukdavo mirties bausmės. Kai juos pagaudavo, jie prisipažindavo esą ėję tik dulkinti avių, o ne jas vogti. Bausmė nebūdavo iš maloniausių, bet vis dėlto ne mirtis.
Spartoje vyrai būdavo skatinami užmegzti homoseksualius santykius, nes buvo manoma, kad karo lauke vyrai kovos aršiau, norėdami nustebinti savo mylimuosius arba apsaugoti juos nuo priešo. Taip, skatinant homoseksualizmą, būdavo didinama tikimybė laimėti mūšį.
Veikiausiai (deklaratyvūs) zoofilai velsiečiai ir homoseksualūs spartiečiai kažkiek prisidėjo prie šiandieninio pusaštunto milijardo. Jei omenin imsime visus kada nors egzistavusius žmones, gyvieji yra mažuma.
Šiandien mane šiek tiek stebina, kad šioje mažumoje apstu kitokių mažumų. Etninės, politinės, rasinės, seksualinės, religinės ir kitos mažumos – kartais man regisi, kad didžiuma žmonių priklauso vienai ar kitai mažumai. Jų atsiranda vis daugiau ir aš nesiimu vertinti gerai tai ar blogai.
Man įdomu, ar ateis metas, kai aš būsiu kažkoks senas šiknius, kuris nepripažįsta kokios nors socialinės grupės teisių. Pavyzdžiui, dirbtinio intelekto individų teisės balsuoti. „Atsimenu laikus, kai gyvūnėlius vedžiodavome už pavadžio ir jie mums priklausė...“ – „Seneli, dabar draudžiama vartoti „g-“ žodį!“ – „B**t, mes vadinom juos gyvūnėliais ir jiems tai patiko!“
Galbūt ateis akimirka, kai norint, kad kiekviena prakalba būtų vienodai tolerantiška, egalitariška ir politiškai korektiška visų atžvilgiu, geriausia prieš kiekvieną savo viešą ištarmę bus pasiųst na***i visą pasaulį, nieko neišskiriant. Aišku, įmanoma atsargiai sverti kiekvieną savo žodį stengiantis nieko nepapiktinti, bet pirmasis būdas sutaupo laiko. Ir kokia turėtų būti tikslinė auditorija, į ką reiktų taikytis, norint, kad žodžiai deramai pasiektų kaip įmanoma daugiau žmonių? Į 24,3 metų kiną, užsidirbantį 9 733 dolerius per metus ir auginantį 2,333 vaiko? Bet vidutiniškiausias iš visų mahometų yra negyvas...
Tai nėra kritika gausėjančioms mažumoms ar korektiškumo pajuoka. Galiausiai turiu pripažinti, jog viliuosi, kad mes išgyvensime. Net jei tam reikės (melagingai) prisipažinti, kad ėjome dulkinti avių.
Galbūt galiausiai mūsų, gyvųjų, mažuma prisijungs prie daugumos mirusiųjų ir pačios mažumos apskritai nebeliks. 2016 m. lapkričio 19 dieną vieno iš lietuviškų naujienų portalų populiariausių naujienų top 3 buvo toks:
Hawkingo prognozės šiurpina: Žemės dienos jau suskaičiuotos
Tragiškas pasivaikščiojimas parke: įkritęs ištirpo rūgštinio vandens geizeryje
Devintokams – užduotis sureitinguoti merginų figūras nuo „moteriškos“ iki „perkarusios“
Tarkime, kad mano viltis dėl mūsų išgyvenimo yra naivi ir kvaila. Bet ji vis tiek išlieka. Panašiai kaip ir viltis, kad trečiąjį kartą atsidaręs šaldytuvą tikrai pastebėsiu kažką, ko norėsiu. Nors tiesa ta, kad dažniausiai trečiąjį kartą atsidaręs šaldytuvą dažniausiai pastebiu žvakutes nuo hemorojaus.

 

Istorinė alternatyva

Meile mano, šiandien manyje visiškai nėra meilės Tau. Meile mano, tavo gyvenimas ritasi šiknon, šią savaitę tave dukart nuvežė į durnyną ir tu dukart pabėgai. Meile mano, vakar prisigėrei trauktinės, sudaužei butelį, susipjaustei riešus, nuėjai prie upės ir skambinai man. Maniau, kad ketini nusiskandint, po to negalėjau Tau prisiskambinti kelias valandas... vidurnaktį tu skambinai, prašei, kad atvažiuočiau. Pagirdau tave vandeniu, pakloju lovą, nurengiu, paguldau, paleidžiu švelnią muziką ir atsigulu šalia.
Meile mano, tavęs nemyliu ir niekada nemylėjau, tu mane tiesiog užknisi. Mane nervina tavo nenatūralus aukštas balsas. Tu taip kalbi, kad jis skambėtų švelniai, fėjiškai, saldžiai. Ir nuo to saldumo mane vemt verčia. Man patikdavo, kad tau baigus mes gulėdavom lovoj ir tavo balsas būdavo natūralus, per daug atsipalaiduodavai, kad rūpintumeis savo poza.
Mane užpisa, kad nenaudoji muilo prausdama savo intymias vietas, nes jis esą kenkia. Mane pykina tas sūrus ir salsvas šlykštus dvokas, kurį užuodžiu, kai nusirengi. Gal muilas ir kenkia, bet tu galėtum rasti alternatyvą.
Meile mano, nemyliu tavęs, suprantu tai, nes staiga man tampa aišku – aš guliu apkabinęs tave girtą, supjaustytais riešais, skamba švelni muzika ir aš galvoju, kaip galėčiau visiems pasakoti nuostabiai tragišką istoriją apie tai, kaip mano meilė nusiskandino.
Meile mano, aš buvau valdomas savo geismo ir klausiau jo diktato, meile mano, būtent taip jis ir liepė man tave vadinti. Šiandien manyje visiškai nėra meilės Tau ir aš net nesuprantu, kaip įmanoma Tavęs geisti. Tavo riešai šašuoti, tavo veidas pagiringas, aš norėjau skaityti užuot važiavęs pas tave, aš norėjau pasakoti nuostabiai tragišką istoriją užuot gulėjęs prie tavęs visą naktį. Ir dar, mano meile, – tu turėtum rasti alternatyvą muilui.
Meile mano, rytas išaušo, tavo riešai su šviežiais šašais, tavo veidas pagiringas, prie tokio veido netinka fėjos balsas ir man regis, kad tu tai suvoki, bet vis tiek kalbi kaip laibabalsė pasakos veikėja. Rytas išaušo ir aš noriu parūkyt, o tu išmeti mano cigaretes pro langą, nes nori, kad mesčiau rūkyti. Nori įrodyti, kad gali kažką kontroliuoti. Pavyzdžiui, mane – užuot leidusi man skaityti knygą, tu atsivarai mane čia. Nori, kad aš pasikeisčiau, mesčiau rūkyti, nors anksčiau tau tai netrukdė. Nebegali kontroliuoti savo gyvenimo ir bandai kontroliuoti kitus, nes kontrolė suteikia saugumo. Ir dar, mano meile, – tu turėtum rasti alternatyvą muilui.
Meile mano, tu sukniumbi ant žemės, rankomis įsikabini man į kojas, aš velku tave per koridorių, per prieangį, per laiptus, einu žemyn pasiimt cigarečių, nemyliu tavęs su tais šviežiai šašuotais dilbiais, pagiringu veidu ir tuo supistu balsu...
Pačioje pradžioje sakei, kad galiu baigti viduje, nes esi nevaisinga ir tai man buvo nuostabu. Mes pasimylim trečią kartą. Tu skubi į darbą, į praktiką, vėliau man pasakoji, kad stovi priešais aštuntokus, kalbi jiems apie meną (aš net nepamenu, ko tu mokei) ir jauti, kaip tavo šlaunies vidine puse teka mano sėkla.
Tai prisiminus jis stoja kaip kuolas, taip stipriai, kad net maudžia. Tu su dailiu velvetiniu švarkeliu, ilgomis kreminės spalvos kojinėmis ir žemiau kelių pasibaigiančiu sijonu, be kelnaičių, stovi priešais klasę ir tavo šlaunimi teka...
Tai yra vaizdinys iš mūsų santykių pradžios ir aš jį išsaugosiu. Tada mano geismas rėkte rėkė man į ausį. Dabar tai darai tu, o aš einu laiptais žemyn, iš paskos vilkdamas tave, įsikibusią į mano kojas. Ašarota, šviežiais šašais, pagiringu veidu... drabužiai sulamdyti, plaukai nešukuoti, išskydę, nes senokai neplauti, iš burnos dvokia vakarykščiu alkoholiu ir vėmalais... Tai yra vaizdinys iš mūsų santykių pabaigos, mano meile, ir aš jį išsaugosiu.
Aš pastebiu ant laiptinės palangės tupinčius du balandžius. Jiems visiškai nusispjaut. Vyksta trečiasis pasaulinis karas – mano pasaulis prieš tavo pasaulį, o jiems visiškai nusispjaut. Ir man jie rūpi labiau nei tu, mano meile. Nes aš galvoju: „Įdomu, ar balandžiai apskritai spjaudosi? Jei taip, jie veikiausiai tai daro labai švelniai...“
Muilas kenkia, bet tu turėtum rasti jam alternatyvą. Supranti, mano meile, karas jau baigėsi, niekas nelaimėjo, du pasauliai sukasi toliau. Tik dabar aš jaučiuosi kaip vienas tų balandžių – man visiškai nusispjaut, ar tu rasi alternatyvą muilui. Tu turėtum rasti alternatyvą man, kontrolė tau suteiktų saugumo.
Dabar, mano meile aš turiu tik du vaizdinius. Vieną iš santykių pradžios ir kitą – iš pabaigos. Norėčiau papasakoti istoriją apie tai, kaip mano meilė nusiskandino, nuslėpdamas, kad niekad jos nemylėjau. Nuostabiai tragišką istoriją, kurioje aš būčiau herojus, kankinys...
bet aš turiu tik du vaizdinius iš mūsų santykių.

Ir tik šitą istoriją.

Aidas Bareikis. „Friendship of the Bees“

Lyginamoji retrospektyva

Man per dvidešimt. Aš įkopiau į trečią dešimtį. Aš pats tuo netikiu.
Būdamas vaiku daugelio dalykų negalėjau. Dabar galiu vakarienei valgyti vien tik ledus. Tik dabar žinau, kad taip darau dėl to, kad nesugebu kitaip spręsti psichologinių problemų. Arba nereikia net tų problemų, užtenka tiesiog neturėti antros pusės.
Anksčiau negalėjau pats užsiregistruoti į polikliniką. Visus poliklinikos reikalus tvarkė mama. Dabar aš neužsirašau pas jokį gydytoją ir tiesiog tikiuosi, kad nepadvėsiu. Dabar, pajutus naują skausmą kūne, vis dažniau atrodo, kad jis jau nebedings.
Kai buvau vaikas, naktį išgirdęs keistą garsą išsigąsdavau, kad tai pabaisa. Dabar išgirdęs keistą garsą išsigąstu, nes tai gali būti nauja sąskaita už taisymą.
Vaikystėje galvojau, kad galiu būti kuo tik noriu. Dabar tiesiog noriu susirasti darbą, kuriame manęs nekankintų noras nudvėst. Kai manęs paklausdavo, kuo noriu būti užaugęs, aš galvojau, kad žmonės manimi domisi. Dabar vaikų klausiu to paties, tikėdamasis, kad jie man nurodys teisingą kelią.
Dabar aš suvalgau net ir patamsėjusią banano dalį, nes, blet, tai mano bananas ir aš mokėjau už jį pinigus. Anksčiau mama visada pasakydavo: „Jis taip elgiasi nes yra pavargęs / neišsimiegojęs / alkanas / jam per daug įspūdžių...“ Dabar mama jau kuris laikas taip nebesako. Be šitų pateisinimų žmonės galvoja, kad aš tiesiog chamas ir urodas.
Kuo labiau artėju prie „brandos amžiaus“, tuo labiau tikiuosi rasti kažką brandesnio už save ir tas žmogus galėtų užsiimti visais brandžiais dalykais mano gyvenime. Tikrai miela yra manyti, kad tas jausmas „Vos susitvarkau su savo šūdais“ yra laikinas. Šis manymas – net jei laikinas – galėtų būti laikinesnis, nes trunka jau trejus metus. Vaikystėje kartais išgirsdavau žodžius: „Eik į savo kambarį ir gerai pagalvok apie tai, ką padarei...“ Dabar man atrodo, kad tai buvo tiesiog treniravimasis būti suaugusiuoju.
Šis metas neįprastas. Pusė mano draugų tuokiasi, o kita pusė yra per girti, kad rastų telefoną. Ir kuo vyresnis darausi, tuo anksčiau prasideda vėlus metas. Vaikai pradeda mane vadinti nebe berniuku, o dėde. Dabar apie pabėgimą mąstau dažniau nei būdamas vaikas. Mama paklausia, ko noriu gimtadieniui, ir aš atsakau, kad labiausiai norėčiau atsikratyt skolų.
Kai vaikystėje man pasakydavo: „Eik į savo kambarį ir gerai pagalvok apie tai, ką padarei...“ Dabar man atrodo, kad tai buvo treniravimasis būti suaugusiuoju. Dutūkstantaisiais metais aš labai norėjau būti suaugusiuoju. Du tūkstančiai septynioliktaisiais aš norėčiau sufalsifikuoti savo paties mirtį ir gauti draudimo pinigus.
Aš įkopiau į trečią dešimtį ir žmonės man sako: „Tai yra auksinis metas.“ Šiąnakt aš užstrigęs Aéroport Paris Beauvais Tillé. Nakčiai oro uostas užsidaro. Kitas mano skrydis po dvidešimties valandų. Iki Paryžiaus per šimtą kilometrų. Neturiu pinigų ir neturiu, kur pernakvoti. Žiema. Visą naktį klajoju po artimiausią miestelį. „Tai yra auksinis metas“, – kartoju sau, kai susirangau „McDonald’s“ laipynių tunelyje-čiuožykloje vaikams, kad nesušalčiau. „Tai yra auksinis metas.“ Šnabždu šiuos žodžius sau į ausį, kai traukiu prakąstą sumuštinį iš konteinerio.
Vaikystėje aš negalvojau apie laiką. Kai paaugau irgi negalvoju apie laiką. Galvoju apie laiko trūkumą. Ir apie praėjusį laiką, kaip koks Prustas apie prarastąjį.
Dabar man atrodo, kad arba visas mums duotas laikas yra auksinis, arba jis visas yra šūdinas ir ištrauktas iš konteinerio. Jei aš nesugebėsiu jaustis dėkingas net ir už mažus dalykus, kuriuos išsitraukiu iš konteinerio, tai aš tikrai chamas ir urodas, kurio neturėtų teisinti net mano paties motina.