Marjo Isopahkala. Moliūgų karietos

Marjo Isopahkalos autoportretas
Marjo Isopahkalos autoportretas

 

/ / /

 

Verdu iš boružių troškinį.

Man sako: taip nevalia,

– jos geros.

 

Valgau sudžiūvusias zuikio spiras.

Man sako: taip nevalia,

– tai šūdas.

 

Mėgstu benzino kvapą.

Niekam nepasakoju.

 

 

Siurbikų karalienė

 

Manęs ilgai neatpratino nuo čiulptuko.

Tarp priekinių dantų metų metus žiojėjo švarplė.

Todėl pro šiaudelį siurbiau kur kas

stilingiau nei kiti bambliai:

pėdkelniuota siurbikų karalienė.

Augant lūpos prisirpo labiau nei kitų.

 

Dėkui gyvenimui – iš jo gavau viską

 

Mano viršugalvis – kūgiškas,

pakumpusi nosis – vienintelė visoj giminėj,

besmakris veidas velniaižin kodėlir siurbikiškos papūstos lūpos,

kurias svetimi komentuoja

sakydami, kad tikčiau į pornožvaigždes.

 

Visas baras supratingų girtuoklių man ploja.

 

 

/ / /

 

Imti kalbėtis su savimi gatvėje

      kai ką tik pripažino normaliu.

 

Ketvirtą ryto pažadina viršutinės kaimynės aimanos.

Jai visad pavyksta skambėti nepilno proto

      dulkinant savo sulysėlius vyrus.

 

Atsikratyti vaisinių musių pribaigiant augalus.

Ryte atsikeliu anksčiau nei įprastai

      ir paleidžiu įsimylėjėliams sunkiojo roko visu garsu.

Kaimynas už sienos užkuria elektrinį pjūklą.

Man linksma.

 

Dešimtmetį rėkus pabusti

      nuo juoko dryžuotuose „Marimekko“ pataluose.

 

Apatiniam aukšte senutės magnetofone plyšauja

      šlagerių karalienė.

 

Turiu į save panašių.

 

 

/ / /

 

Vienišė skalbia kojines,

tvarko senas nuotraukas.

 

Savaitgalį parsineša butelį vyno.

 

Dažosi ištisas valandas,

dailiai susideda plaukus

ir persirengia.

 

Nedrįsta niekam paskambinti,

o vienišam niekas neskambina.

 

Nusiprausia veidą,

išplauna taurę.

 

Nueina miegoti.

Nevalioja nė verkti.

 

 

/ / /

 

Meldžiau šilumos ir šviesos,

davė vyrų sudiržusiom rankom.

Nekalbių, kukliais pasiekimais,

paėmiau visus.

 

Nerūpėjo nei plaukuota nugara,

nei alaus pilvas, nei cypėje daryta

      murzina tatuiruotė.

 

Nei prakaito smarvė, nei pūkai bamboje,

nei po subine karantys triusikai.

 

Aš meldžiau.

Man davė.

 

Jų užteko metams.

 

 

Odinis Henris

 

Henris turi irisų spalvos odinę sofą.

Ten jis guli išvertęs gaurus ir

      žiūri „Shafto“ dėvėdė.

 

Dešine ranka iškelia pultelį

      iš naujo ir iš naujo atsuka

                             vietą, kur vyras klausia:

Who’s the Man?

WHO’S THE MAN?

Ir Modesty Blaise nuo sienos atsako:

Jes beibi Tu, tu esi.

 

 

Svajonių vyras

 

Taip, ir aš norėčiau

      vaikštinėt susikibus už rankų su vyru,

 

pageidautina – garsiu aktoriumi,

 

tačiau svajonių vyrai taip manęs bijo,

kad psichinės sveikatos labui

      laiko rankas kišenėse.

 

 

Berniukai pimpaliukai

 

Šūkaujat, kad mano burna kaip čiulpikės.

Metro spūstyje minkot krūtis.

Norit iškrušti mane nors per ausį.

Kiaušai stovi, ašaros smaugia – maldaujat,

      duok bent truputį

      duok paragaut.

 

Ir gyvenimas yra blablabla

      ajajai

ir galiausiai visada pyyyp.

 

Eikit, įkiškit į tarpdurį savo įnagius,

žmonijos kančios perpus sumažės.

 

 

Anė ir Džekas

 

Didįjį ketvirtadienį talžau tau galvą

      violetine biblija.

Išplėšau puslapius apie meilę

ir išmėtau tvankiam kambary.

 

Skleidžiame žinią

giesmių giesmę užgulę šiknom

ir šlaunys šaukia osana.

 

Didįjį penktadienį išsiplaunam skrandžius

      basomis penktą nakties

                             kaip jėzūs kristūs ir marijos.

 

Velykų šeštadienį išsikraustom gyvent į tualetą.

Valgom tradicinį desertą ir smaukom ant nešvarių grindų.

 

Šventajame rašte rašoma, kad tavo meilė malonesnė

      nei vynas,

bet apie degtinę ten nieko nepasakyta.

 

 

Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė

„Kurpitsavaunut“, Sammakko, 2002.

 

Draugai