Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Tokia lyrika

 

                               Jauniems betono miesto gyventojams

 

Stačiakampių betono kalvų,

Betono laukų peizažas.

Čia niekad negirgžda vežimas

Ir nedainuoja bulvių sėjėjas.

 

Ne,                                                 Taip,

Jūs nežinot,                                Jūs nesat

Kad mėšlas –                              Išsekusios

Vertybė.                                       Žemės.

 

Sustingę asfalto upeliai, krantai jų,

Kur tiek daug tų kampuotų šiurkščių augalų –

Betono plokštelių.

Čia niekas nevaikšto su batais,

Duoslią trąšą išbraidžiusiais.

 

Ne,                                                 Taip,

Jūs nežinot,                                Jūs nesat

Kad mėšlas –                              Išsekusios

Garbus daiktas.                         Žemės.

– – – – – – – – – – – – – – – – – –

Suolai, išbetonuoti suolai,

Jūsų suolai margio poteriams,

Įaugę į miesto betoną

Su jūsų širdžių šaknimis.

 

 

/ / /

 

Raudonąjį spalį Auksinę varpą

Iljičiaus keliu čiupinėjantys pirštai

šmėžuoja

pageltę moterėlių veidai

pageltę

kaip lentynose miegantys popieriai.

ir blunkančios blunkančios akys –

veidrodėliai vardų, įrėmintų lapuose,

dvelkimas kapų...

ir pelė,

nusibaigus kamputy

 

 

Medžiotojui, besigėrinčiam gulinčiais laimikiais

 

Tik kartą pasibeldus –

tuk,

kulka nemandagi

iškart įskrieja kambarėlin –

į tavo

galvą.

Ir krenta baikščiai

skrybėlė,

kraujuota skrybėlė,

ir deklamuoja apie vieną

kraujo

spalvą...

 

 

Bona fide,

arba Nikanoras šmėžuojant geltonoms dekoracijoms

 

jau apytuštė

statinaitė alaus o geltono

alaus tebuvo ąsotis puta

daugiau tik puta

– – – – – – – – – – –

gelsta žolė lyg žolė

atmintis bet meni

striksėjo

su kvailybės žyme tavoji

vaikystė – visai

nemokėjai meluoti

ir trinktelėjo ne

per ausį per tavo

gyvenimą

senlaumė mokytoja

o penėtoja stropiai tave

it bekelnį pyplį užglostė – – –

gelsta žolė lyg žolė

atmintis bet meni

atkutai

tačiau dvidešimtmetis

buvai panašus į pliušinį

geltonspalvį panelės

šunytį. myluodavai

pamyluodavai jos tą švelnią

šiltą vietelę bet

tik rankos

pirštu

tik rankos – –   

o kada į mažytį

atvertąjį rojų

kai į saldųjį rojų išties

nukeliavai jau buvai

be trejų amžinatilsį Tas

bet ir tada

daugsyk teradai saldaus eleksyro

ar cukrinių saldėsių danguj

geltonsienės dviaukštės krautuvės

krimsdavai juos ir linguodavai

ant kaulėtojo ant

mažasparnio arklioko kuris

buvo duotas dievulio

tau

atstumtajam

tau

provincinio miesteliūkščio poetui

„nesugebėjusiam rašyti

puikių dalykų ranka

kuria šluosteisi sėdmenis“ – – – 

gelsta žolė nuolat blunka

žolė

tartum miego karalius

taip nuožmiai glaudies prie

tarnaitės putlios

prie geltonos pagalvės

ir kartoji kartoji: svajokli

baltųjų naktų, tamsiaveidi

slogųjį rytą aptemęs

ne vien tu

tik nevykęs liūdesio turčius

gelstantis lapas

– – – – – – – – – – –

ruduo

 

 

Ir mirtis nebus nugalėta

(Laisva variacija)

 

pradžia

tokia

jis būdavo

tiesus nes rodėsi esąs

gan didelis ir nemarus paskui

į kuprą nes suprato

mažas bet tas

aukojimas

tarytum

prakeikimas

ir nuolankumas pjaunamos

avies kuri tik bailiai

kojas judina

per plynlaukius

jį veda kur

suskeldėjus skurdi lenta

kuždės

be garso

čia palaidotas bevertis

ir viltys drumzlios

stiklo

šukės

 

 

/ / /

 

vabzdžių

laikraštyje

pranešimas vakar antrą

gyvenimo

dieną mirė

drugys no3C/p>

drugys nors gyveno

trumveno

trumpai

trumpai

niekada

jis nedings iš mūsų

širdžių

atminties ar

tikrai...

gro