Mykolas Karčiauskas. pavasarinis ekspromtas Atilai Jožefui

(eilėraščiai iš vengriškojo dienoraščio)

...pražuvęs vaizduotės žaismuos
Atila Jožefas

Vido Dulkės nuotrauka

 

1
riešutmedis staiposi grynas
tilindžiuoja, mirkčioja, šnekas
žvaigždės nakčia ant šakų
viena su kita apie mus
prasilenkiančius su savimi
neprisišaukusius...

idiliškai ramūs poetai sutaria
kad žmonės juokingi šiek tiek...

atsibunda tada kai pavasaris
jau nuskubėjęs, pagiriojasi kraujas
rasa ant žolynų, nasturtų žiedai vieniši
paraštėj iš pirmųjų eilėraščių

 

2
eilėraščio grafika
ankstų pavasarį
supinta iš ąžuolo
vėlai išsprogstančių
šakų...

pernykščių lapų
apsunkusi siela
stovi ant vienos kojos
prisimerkusioj
saulėj

pernykščiai lapai skardinas
prie gelžkelio, čeža ant šakų
kaip seno žydo dovanoto palto
pabėgius užkloję skarliūtai

 

3
toks jaunas lietus
vos vos krapnoja
į tulpių praviras burnas

rasuoja raustančių
jaunų krūtų
pirmagimiai – prispėję
pumpurai

girdžiu dar balsą moters
(prisimink ir mylėk)
nors ji seniai praėjo
pirmosios knygos puslapiais

gurkšnoju vynuogių vyną
išlikusį eilėraščių pavadinimuos

poeto žodžiai mus pažadins
prasitaria debesies pakraštys
akis pražiūrėjęs
juodai

 

4
girdėjau Fiuredo priemiesty
juokėsi pievoj lietus
žydėjo pienės

girdėjau
verkė akmenys ir uolos
dundendamas vėlavo traukinys
poeto garbei ūkčiojo šlovę

vaizduotėj plaukiojo gulbės
angelai bučiavosi su žuvimis
ant moterų lūpų aistra
kvepėjo nendrėmis ir vystyklais

plykstelėjo pirmi žaibai
švelniai bardamiesi tolo...
įryčiais žvilgėjo
vilkdalgiai lugni

 

5
kas kam gražiau
rasa, lietus ar pamirštas poetas?..
kas dar prisimena
palydinčių eiseną?
paskutinė ėjo moteris
jos marmuriniam veide
smuikijo baimė, atlaidinukės
nėriniai vos vos atlaikė
širdies dygsnius
palydinčią krūtinę

bevardžiai rankraščiai
balti kaip sniegas uždengė akis
vėluojanti moteris perskaitė
teisingai užrašytą vardą

 

6
atmintis
neišsaugo vaizdinių
saujom juos semia mergaitės
iš praverų danguje
ant bręstančių krūtų ryškėja
muzikavusio pavasario
tamsiai rusvi vainikėliai

tamsa liečiama jų rankom
artina pilnaties laiką

paskutinis eilėraštis užrašomas
su meile, prisiminus skęstančią žieduos
laukinę obelį
poetai panašūs į ją

 

7
poetas savo maištą
perkelia į dangų
atgimdo kas žemiško
dar liko dangiškuos sapnuos:
tegu prabunda įstatymai eilėraščiuos
ir visos dieviškos pagundos
žemėje žmonėms

p. s. ankstyvo pavasario žemė

ankstyvo pavasario žemė
nenuovoki ir liūdna
patologiškais vaizdiniais
primena išėjusių protėvių
sunešiotą taką per kiemą

ankstyvo pavasario žemėj
gimsta maištingi kūdikiai
anksti subręsta eilėraščiai
ir moterys

paupėlyje varlės burkuoja
prisišaukdamos arčiau ir arčiau
klausinėjantį išgąsčio aidą
sklidiną kraujo

klausosi visi
kam dar skauda, kam beviltiškai skaudu
klausytis, kaip kliokia žemės kraujas

aukštas ir šventas dangus
plukdo žeme šviesią šakelę vilties

ankstyvo pavasario žieduos
girdis plakimas širdies
aistrų nugirdyta liepsnoja
meilė – dainuojanti šviesa
ir kraujas žaidžia kaip vaikai
atokaitoj...

 

 

klaidžiojantis takas Tomašo kalvose

 

1
takas per kalvas veda
tako džiaugsmingos rankos:
skroblo šakelė, pūkenio šviesi
žaluma, pirštais liejasi
žalžalis vynas, atsiliekantis
laikas grikši raižomas akmeny
kaukšija kažkur medkirčiai
katiškai mirkčioja gudobių
gležni lapeliai patakėj
žargosi miruolių žagarai
koks paukštis perkirkina
strazdą, čeženantį senus lapus
nukalbamoj vietoj, žvirblių pulkas
prasiklastinęs mieles, geria drungną alų
sugrąžais atskridęs, kalneliau kiek
sūrenėlę skruzdės verda, saulė joms
vis ant akių užkritus

 

2
virš visos balatonijos sklando
vanagas tarsitais tyliai laimina
einančio sunkų alsavimą
žadina žalumą akys ir žodžiai
pilni žalio kraujo, nervų žalių
pilni jų žaismės, tik padvelkia
kartais baltas šaltis nuo vyšnių
krenta žiedlapiai, mainosi medžiai
savo svajonėm, dvejonėmis artina
tyrą vakaro jausmą

 

3
medžiai leidžias nuo kalno
išminties vėjo gūsiuose
klausimas virsta siela:
ji groja spalvom
nuleidus akis ežeran
liečia pirštais lengvai
kaip stygas raibuliuojantį
vakarą, Tyhanio pusėj
skroblai įklimpę į muziką
svaigsta, šviesa ežere
susidegina tyliai graudi
kaip laukinė rausvai
pražydus obelis

 

4
takas nuo kalno veda, girdis
lyg verda vanduo šalimais
kibirkščiuoja tarp medžių šešėlių
saulės blyksniai, pakvimpa vėl
mėlynos, baltos alyvos tarsitais
viską aplieja savo gyvybės motyvais
savo kvapais, nulinguoja palaima
į priekalnes, ten žydi kaštonai
tarp bažnytėlių baltų
mirgenantys kraujo lašai
skambteli vaiko pažadintas varpas
prie durų, nieks neatvers, nutylės
akmuo prie akmens, visas kiemas
apklotas šviesiai žaliom samanėlėm

įsižiūri kažkas iš akmens
užmintas ar tik prasitrynęs akis
sudrąsėja – na, vyrai, pajudinkim žemę
atsiliepia, subliksi žemai vandenai
takas liūdnai išplatėja, apmiršta
Jokajaus Moro žodžiuose
suašarojusi viltis

 

5
svajonių, poezijos laikas
istoriją audžia, audeklą audžia
paukščių lizduos išauginti
prie Balatono vengrai ir nendrės
susigyvenę kaip grįžtančių
laukiančios moterys
prietemoj liemenys įsisiūbuoja
suartėja pastojusios nendrės
apsiprausdamos mėnesienoje

 

6
raidumas saulėlydžio pusėj
lyg apsiverkęs ilsisi vėjas
spalvojasi
kranto paraštėj
senkančio ežero istorijos
bonios banguoja lėtai vandeny
pakrantę skalauja paskutiniai šešėliai
Riplio Ronajaus spalvom apsinešę
moterys

 

7
pavargusias kojas gaivina
mintis: tuoj vyno atneš
sklidiną šypseną vyno
vieno nuo kito
atskirt negaliu
geriu ir šypsaus
akys pilnos
tautinių raštų
padavėjos krūtinės
jaunos

sklinda muzika
glaudžiasi poros, vaikšto
kaip iš eilėraščio
iš Endrės Adžio
tikėjimo ir kraujo
nekaltai pradėję...

 

2016, Balatonfiuredas