Permušimas

Diagrama šokinėja. Tu dar nejudi,
kiekvienas raumuo įgręžtas į grindis.
Nenoriu tikėti, kad tai užsitęs.

Bet kažkas laiko. Tartum ledo žeberklas
būtų persmeigęs minkštą raidžių kekę,
kurios niekaip nebeišeis nuryti.

Pamėginu tau užspausti akis, tik šiaip,
žaidžiant. Nepagalvok, čia nieko
nerepetuoju. Šitaip visi užsimiršta.

Kreivė krinta. Šilumos kvapas, užuodžiu
iškart. Jeigu dabar mokėčiau šifruoti
tą pasaulio sukrėstą, permaltą žvilgsnį.

Rankos puola į tuščią ryto patalą,
ieško užuominų. Bet likęs siluetas
vis dar toj pačioj vietoj, prie spintos.

Vėliau klausausi, kaip pamažu išeini,
alkanos lūšies letenom. Lauk, iš ilgo
mano širdies virpesių ritinio.

 

Laiškanešys skambina du

Tačiau tris kartus belsta. Krumpliais
išlygintos medinės durų raukšlės.
Jokių įsilaužimo ženklų, nėra pirštų
prisilytėjimo, šiluma pačiam kambario
viduryje laikosi įsikibusi į kilimą.
Neišeis, turėtų laukti, kol grįš šeimininkas,
nuo kurio ji pamažu atsiskyrė.
Tu kaip ir kadaise įžengi, guodiesi,
smilkai letargą koridoriuje.
Seku tave, vienas judesys turėtų išduoti,
ar pasiliksi.

Ir štai, galiausiai nusimeti į kampą
batus tartum sunkius antspaudus
ant neišsiųsto užmaršties siuntinio.

 

Kusudama

Sulankstyk mano pamišimą, drobes,
kurios plakasi į delčia graviruotą
langą. Kol einu ir tolstu, naktį
išspjauna nematomas fakyras,
sukurdamas mus slepiančią liepsną.

Sulankstyk mano kalendorių, jame
yra tik valandos, nebežinančios,
į kurią pusę slinkti. Kol einu
ir tolstu, tartum kažkas trakšteli
po krūtinės ląsta ir palieka ramybėj.

Sulankstyk mano drabužius. Nurink
vėją nuo visų miesto vėjarodžių.
Kol einu ir tolstu, retai atsigręždamas,
atsigręžki ir tu į mane. Pasislink,
trūksta vietos dviejų kvėpavimui.

Sulankstyki ir mano tave, kad galėčiau
nešiotis kišenėj, prie pat gęstančio
židinio. Kol einu ir tolstu į visas
mūsų pasaulio puses, užsimerkęs
daiktas, kurio nepavyks išlankstyti.

 

Promenada

Neišvengiama, turbūt visuomet prasilenksi.
Jie ir toliau vaikščios pasikeitusiom gatvėm.

Dar kartą nebus mūsų, kaip ir kaukiančių
savo aklais koridoriais namų.

Nebus lango, kuris baigės putojančia vasara,
vienu portugalų poetu. Grindinio

centimetrai kasmet vis trauksis, tačiau
ir šiais likusiais lengvai
išmatuosim sausakimšą miestą.

Kaip noriu tave prisidegti, uždengęs
sukruvintu delnu, išlaikyčiau prie pat vėtros.

Prietema perbėgtų kiaurai mūs kūnus,
spėtų atsigręžti ir mirktelt.

Mirtelt, nejaugi dabar gerai išgirdai?
Tyliau, nekartok. Tegul vaikšto. Tai vis dar jų

gatvės.

 

Aš įtariu jūrą

Tavo erdvioj studijoj gremžia sienas,
bando godžiai apsemti laku dvelkiančias
valdas. Tada siekė tik mano kulkšnis.
Turbūt keitėsi fazė, negaliu prisiminti.

Kitą kartą lipo aukščiau. Sakei – jai patinka
ant viršaus arba žiūrėti nuo lubų, sūriai
šypsotis iš brangių nakties gobelenų.
Šiandien jau giliau neįbrisčiau, pakanka.

Pragulėjau valandų valandas, savo klausa
žudžiau jos grojimą. Aš įtariu jūrą,
todėl vis erzini, bėgi ir atneši tuščią butelį.
Išsiųsi, bet jokio atsakymo nesulauksi.

Viskuo pasirūpins potvynis, kuris griebia
aklai, nepaleidžia. Brolau, staiga jis išėjo
su visomis durimis, nušlavė laiptų aikštelę.
Gal gerai, kad tokiu metu nebūna žmonių.

Bet jie yra. Vis dažniau nešami kitapus
ramybės, už tamsių tavo studijos erdvių.
Aš įtariu jūrą. Išsiuntei mane butelyje,
tartum tyčia pamiršai, kad galiu grįžti.

Net jeigu norėčiau išnerti, nežinočiau,
ar liko paviršius, kurį perkirsiu. Dabar
įtarinėjimus atsiimu. Valandų valandas
čia klausausi. Amžinai jokio grojimo.