Nida Timinskaitė

 

* * *
Sapnavau rojaus paukštį,
lengvai skrendantį
per visus tavo košmarus
tartum nirvanoje,
sklendžiantį krintant keistai šviesai
pro vitražinius langus –
spalvotus stiklus, rojaus paukščio spalvų
sapnai – spalvoti nebylūs rojaus paukščiai
šiek tiek padėvėtom plunksnom
padėvėtais jausmais ir emocijom,
padėvėtų jausmų maskaradas –
mažutė iliuzija sklendžia lengvai
kaskart nurungdama klaidžiojantį košmarą
košmarą, sudėvėtą iki skutų,
parduotą senam žydui skudurininkui.
sako, paskui iš jų daro popierių,
ant kurio rašo knygas, ilgas pasakas
ir maldas, suskaitomas iki skutų
meilė – tik bevaisė dykuma,
dykuma, įkaitusi ligi baltumo,
padėvėtų emocijų mugė –
spengianti tyla,
atkartojanti tavo košmarą,
kur visi karavanai seniai užpustyti
tik rojaus paukštis nepavargdamas
sklando virš jos.
Dvidešimt penktas kadras
Dvidešimt penki gramai sielos,
seniai palikusios kūną,
Padėvėti veidai, nirvana, meilė
padėvėti šešėliai, ekstazė, mirtis –
nudrengta ligi paskutinio siūlelio
Mūza, geidžiamiausias rojaus paukšti,
atskrisk dar...
Neišmatuojama tiktai gėla –
visi dangūs ir pragarai
jau seniai išmatuoti.

 

* * *
Užkimęs lapkričio vėjas
drasko sustirusias debesų drapanas
akys, sklidinos vėjo, suglumusios akys
slepias po ašarų šydu
ar man būti čionai?
ar man būti tenai?
kuriuo laiku – būtuoju negrįžtamai,
esamuoju nesančiu, kartais buvusiu,
skirtu vienkartiniam naudojimui –
nebuvusiu nei šiandien, nei niekados?
neturėčiau liūdėti,
neturėčiau tikėti,
neturėčiau būti
būti-ne-būti-iš-būti-pra-būti
š    b    k    g
i     r     o   y
t     ū    d   v
a     k    u   e
m    š    o   n
       n    t    i
       i     a   m
       a    m   e
      m

ku-
ris
visai
neišlaiko
pusiausvyros
asimetriškai tempia žemyn
minčių, erezijų, abejonių balastas –
tra-tra-tra-trancendentiškai
tra-ta būgnai
pusiaudienis, pusiaunaktis
pusė, tik pusė ko?
senos mokyklinės nuotraukos,
seno pageltusio atviruko su tulpėm
ir užrašu „Sveikinu"
užmiršto išsiųsti būsimam laikui
be atgalinio adreso,
su pusiau nuplėštu ženklu,
pusiau nuplėštu gyvenimu,
ilgesiu, vienatve,
ištikusia praeitam šimtmety
nepretenduojančia tapti
kokiu nors tobulu, praktišku
nuspėjamu daiktu,
skirtu vienkartiniam naudojimui
vaje! veja-veja-veja-vėjas už lango
nuskriaustus debesis
per vilnijantį vandenį –
van-van-van-van Liudviko van-duo
išsilieja visais atsakymais.

 

* * *
ketvirtos valandos rausvi debesys
žydrame danguje
išrašytame vaikystės kreida
rožiniai obelų žiedlapiai
ketvirtos valandos debesys
16.15 p. m. staiga nuvystantys,
prarandantys spalvą,
pusiausvyrą, nekaltybę, iliuzijas
pagauti objektyvo ketvirtos valandos debesys
16.20 p. m. nusileidus saulei praradę spalvą
netenka prasmės, o juk ką tik,
ką tik buvo nutapyti taip gražiai
šitam danguje nematoma dievo ranka
nematomo dievo teptuko
japoniškai
ak!

 

Il sentiero dei nidi di ragno

madona, iš kojų verčianti, pasidabinusi lyg vėzdu šypsena
pigiai įgyta per išpardavimą šventiniam miške
madona, dailiai pasididino krūtis ir tapo ekskliuzyvine
plataus vartojimo (engimo) surogatine motina,
nes ji turėjo miniatiūrinius kompiuterius implantuos
silikono,
o dailus mažylis godžiai žindo įvairiapusę informaciją,
kol jam išdygsta drakono dantys, pasėti kadaise marso
laukuose –
tuomet jis bando surūšiuoti įspūdžius, įgytus žindant,
efemeriškai transcendentiškai iškeliaujančius laivais,
lengvai ir sklandžiai plaukiančiais stiklu Spinozos
nušlifuotu.
jis dailiai šaukštu nuolatos kabina dievą.
bet, atjunkytas nuo implantų, pasiklydo šventiniam miške
lyg pirmametis veršis bliaudamas, didžiai pavargęs
nuo didybės
transcendentinės vienatvės ir dantų drakono,
nepaisydamas įspėjimų, priekaištų, užuominų ir abejonių
fiktyvus vaikelis, baisiai susigraužęs, pasiuntė
be galo intensyvų, visapusišką ir nenutrūkstantį
gyvenimą į smulkintuvą.

Mercê Tiana (Ispanija). „Draugystė“, akmens masė,  glazūra, 83x40x12, 2014

 

 

Draugai