Vieno mirksnio šviesoj

                                  Mamai

1.
dabar aš kartoju Tave
                lyg seną lopšinę
                   ar dainą, kurioj
ir žvaigždė, ir naktis, ir laikas
                apžilpęs
                    vos eina, kur
laikrodžiai vis atbuli, sprogdindami
               visa, kas buvo,
kas augo iš pleišto, kas
upėm ištvinusiom sruvo, kas
plaukė laike tam sapnais,
bežodžiais, vaizdais užrašytais
linksniuoju, dainuoju Tave, tik
                                             nėr ten...
vien rūkas,
       lietaus adatėlėm daigstytas

 

2.
kartojau Tave kaip žvaigždę,
užmiršusią savo šviesą,
skaičiau Tave tarsi paukštį –
sparnuotą tiesą,
išmokau Tave kaip augalą,
gėlę bevardę,
stačiau Tave tarsi bokštą,
be langų ir be vartų,
piešiau Tave rūko pirštais
ant dūžtančio stiklo,
išbūriau Tave iš rytojaus,
vakar dienoj palikto,
rytoj buvo šitaip gera,
sutilpom abi į filmą,
nebylų, išblukusį, seną
trupantį tiltą

 

3.
tas šimtas mielų niekučių,
kuriais nubarstei man kelią,
ir šiandien mano žvaigždėlapis...

į sudilusį kelią

 

4.
dabar aš skalbsiu Tavo lapą,
visaip atbulai prirašytą,
ir Tu ten skalbsi mano tylą,
į dangų bežvaigždį prilytą.

 

5.
ir kokie tankūs tie sodai,
ir šakos plaukų prisivėlę,
ir kopos, išėjusios tam,
kad sugrįžtų bebaimės
sklandytojų vėlės,
kokie šviesūs zuikučiai,
atšokę nuo spindinčių iečių.
lėktuvai,
        sparnai jų aplūžę,
            bet daug...
primena bičių spiečių...
ir medūs,
        žinoma, medūs,
saldus saulučių lipšnumas,
kitoj alėjoj
        jau trupantis ledas
          ir snaigių žvaigždėtas svaigumas,
ak, kaip išvešėję tie sodai,
ir šakos aukų prižėlę, bet
aušros ten dar vis
rasotos,
e jau kaip gieda vėlės...

 

6.
o sykį bridom per smėlį,
iš paskos ėjo paukštis, neišmokęs skraidyti,
rūkas, kopos, bėgančios vėju,
vėlių inkilai tamsoj švyti...
pasiklydom abi, pametėm paukštį,
skristi vis tiek neišmokėm,
balti inkilai kilo į aukštį,
nematomo vėjo plaštakėm

 

7.
tas žodyno rupumas žievėj,
lyg tamsa, prarijusi prasmę,
po medžiu nukirstu gimei,
bet šaknis savimi surastum,
užrašytum jas ežerams,
išlytiems iš dangaus bekraščio,
padalytum ją nekaltiems,
nebaustiems, kad yra beraščiai,
tas žodyno rupumas žievėj,
tas apsimetantis šiurkštumas –
naivus burtas klajoklių raidėj,
neįskaitomas Tavo gerumas

 

8.
jau žinau, kaip gyvenimas traukias,
tarsi suskalbtas rūbas po oda,
tarsi voras, į žemę įaudęs
laiko juostas: baltą ir juodą,
tarsi lapė, žuvusi vakar
ant įšilusio žvaigždžių plento,
tarsi karvė, skerdykloj meldusi,
kad veršelis sočiai gyventų,
tarsi varna, išlesusi akį
dar negimusio Laiko valdovo,
bet vis tiek ir tenai tu
gyvenki
už šviesos, už tamsos atolo

 

9.
dabar, kai
save pasėjai kaip žiemkentį
per amžius, per amžius,
amžinai
kelsis mūru
gyventi
kas?
nežinau,
nežinai?

 

10.
nepamirški palesint gegutės,
tos medinės laikrodžio sielos, – sakei.
teišskris.
tepragers save,
paskui vielos
lyg erškėčių kvapnus vainikas
jos medinę galvelę papuoš.
ir gegutė sugrįš lakštingala.
jau čiulbės laiko klostėj
nebe
            kukuos