Paulius NORVILA

Astos Plechavičiūtės nuotrauka

pusryčiams

pusryčiams valgysiu moterį
priešpiečiams valgysiu moterį
pietums valgysiu moterį
pavakariams valgysiu moterį
vakarienei valgysiu moterį
na ir naktipiečiams valgysiu
moterį

valgysiu kol nebeliks
nė trupinėlio
manęs

 

kiauto lupenos

lendantis atgal į savo kiautą
apšepęs nusitrynusiu megztiniu
nusvirusiomis rankomis galvą
pridengęs gobtuvo tamsa

esu atminties įkaitas kalinys
niekaip nesulaukiantis niekaip
nesulaukiamas

atsiprašymas

 

nemokamos dovanos

ir visi ją praleido į priekį
ir visi jai šypsojos praeinant
ir visi atsilikę per žingsnį
ją nužiūrėjo

 

kalbėti apie nieką

kalbėti apie nieką taip gražiai
kad štai atrodo randasi kažkas
gyvybės formos šypsenos randai
labiau nei uogos paukščiai nusiles

kiekvieną žodį prarastos kalbos
į lūpas kris iš lūpų išsiskleis
žiedais ir šūviais ligi pabaigos
kažkur šalia net jei visai negreit

nuo abejonės prasidės nuo čia
kur troškulį malšina mergina
palinkusi per sprindį nuo tavęs

planetoms sukantis į nežinią plačiai
nepamatuotai bet labai gražiai
iš tuščio nieko randasi kažkas

 

apkabinu

apkabinu norėdamas suprasti
tavąjį džiaugsmą ir skausmą
apkabinu per pečius švelniai
išmatuoju nugarą pirštais
apkabinu lyg pakelti ir neštis
tavo kūno nešulį temstant
į visas paskirtas keliones
po šį apkasų pasaulį
ir tą kitą –

apkabinu ir atrodo būtų
šilta saugu ir gyva
niekada nepaleisti
savęs

iš tavųjų rankų

 

vyrai

mes galėtume išlikti drąsūs ir orūs
niekuomet nepasiduoti silpnybėms
moterų
apgaulingoms vilionėms
vaikų
laikrodėlių plakimui galėtume

daug ką galėtume daug –
net ir patys nežinome kur net ir patys
nežinome kiek dar galėtume
apgaudinėti
save

 

* * *

eit per stiklus
žongliruoti ugnies kamuoliais
gerti rūgštį
adatom glostyti kūną

netgi literatūroje

visa tai jau nieko
nustebint negali

o nustebintų gal
nebent
visa tai liautųsi

 

tavo galvoje

tavo galvoje slepiasi žmonės
įvykiai datos vardai
keletas telefono numerių
keletas adresų žemėlapių
eilėraščių nuotrupos sakiniai
ištarti mylimiesiems galbūt
mylimosioms gyvūnų
keisti siluetai banguojanti
jūra girgždantis smėlis
dar praeities ateities
atspindžiai pučiamos
žvakutės gimtadienio torto
gėlės ir atvirukai balionai
raktas į širdį su visomis durimis
sienomis ir langais stogo
nuožulnumu baldais
ir veidrodžiais tavo galvoje
slepiasi

nepasislepia

 

spaudžia smilkinius

spaudžia smilkinius sirpsta
norėtųsi grįžti ir liesti
tas aistringas atmintis
o konkrečiai – tik tą vieną
kada naivus ir nekaltas
vaikas gulas po traukiniu
kitais žodžiais tariant –
berniukas glosto mergaitę
visa tai tik žaidimas
akivaizdu kas laimės ir kas
liks su rausvais nevilties
ženklais išsiliejusiais
skruostuose net
jei mergaitė ir leistų
suspausti stipriau įsižnybti
o greičiausiai ir leidžia
jis nieko nenori daugiau bijo
suspaus kiek per stipriai
ir dulkėm pavirs šie vaizdai
įsižnybs ir savaime atvės
atsigniauš visos rankos

 

išsiskyrimas

braukti kol braukiasi kol
net ir to vieno
žodžio nelieka

o vis dar atrodo – per daug
pasakyta

Rigimantas Gedgaudas (Vilnius, Lietuva). Iš socialinės karikatūros konkurso „Vynas ir kava“

Draugai