Poetinis Druskininkų ruduo 2012

Jaunojo jotvingio premijos laureatė

Indrė Valantinaitė

Tebus pašlovintas teliukas

I

Tebus pašlovintas teliukas,
iš kurio odos pagaminti
mano batai.

Tebus palaimintas jo skerdikas,
odininkas ir batsiuvys,

tos pardavėjos rankelės,
suguldžiusios aukštakulnius į tamsiai žalią dėžutę,
siauros senamiesčio gatvelės parduotuvėje.

Tebus pašlovintas teliukas,
iš kurio odos pagaminti
mano batai,

atvedę tiesiai pas tave.

II

Tebus prakeiktas.

---

Vieno anoniminio eilėraščio konkursas

I vieta

Dovydas Grajauskas

Interviu su vampyru

sako, mirusieji keliauja greitai.
nežinau, ar teisybė – aš keliauju tiek greitai, kiek autobusas.
bet tikrai galėčiau greičiau – dabar jau tik naktimis teišeina,
kitaip kažko vis nusvylu.

o ir šiaip – kadgi dieną žiūri visi, lyg pirmąkart matytų.
na, apipuvęs mažumėlę, išbalęs kažkaip nesveikai – tai ką.
eitų ir praeitų, tai ne – iškart medinį kuolą traukia, o bagotesni
kišenėse dar ir sidabrinių kulkų sukrapšto.
vietoj granatų mėto česnaką. Ir ką tu jiems.

tad ir sakau – vaikštau tik naktį dabar.
visa laimė, kad valgyt nebereikia – būtų sunku rast
dirbančią parduotuvę, be to, pinigų susitaupo.
ir dienos šviesos lempos visai negelbėja, tarp kitko.
galgi ir visai patogu šitaip, tik sąžinę kiek graužia –
susirandi kokį vėlyvą praeivį, įsisiurbi į sprandą
ir kabai sau, kol lieka tik oda ir kaulai.
anksčiau dar bandydavau aiškint, kad aš čia netyčia.
spėkit – vėl pasikartojo ta istorija su kuolais, tai dabar
dabar jau aš kuolą nešiojuos ir kulkų – ne sidabrinių
tuos bjaurybes ir elementarus švinas ima kuo puikiausiai

o jei paklaustų kas nors, turiu pasiruošęs atsakymą
žodis žodin išmokau tą žodį, radau kažkokioj senoj
knygoj apie okultizmą:

Norstukątu

 

---

 

II vieta

Dovilė Zelčiūtė

Volandas

Apsireiškia
atilsio valandą kūrybos ar nevilties
jūroje
pasirašant bent kiek svarbesnę sutartį
ar man rašant eilėraštį.
imant į rankas
išgaląstą peilį
smeigtukus virbalus žirkles
miegant ir mylintis
itin dažnai – maldos minutėmis
tykios ramybės sekmadieniais
kai iškočiotas pyragas palaistytos gėlės
pervilkti patalai išvėdinti
namai apleisti rūsiai ir palėpės
kai rašau laišką ar giesmę
giedu iš meilės ar sielvarto
jis stovi ir merkia man akį
nebijok, sako, aš visuomet su tavim
pasiruošęs padėti
nebijok, mažule, mano lengvoji plunksna,
zuiki zuikeli, kalba
švelniausiais žodžiais guodžia išmanančiai
rafinuotai atpažindamas sužeidimus
kurių niekas nejuto neįžvelgė
negaliu jam spjauti į veidą riečiuosi
Tėve, išvesk mane
Sūnau, mane gelbėk
Dvasia, neapleiski
Bet Viešpatie,
kaip anas žiūri
kaip žiūri - - - - - - - - - - - - - - - - -

 

---

 

III vieta

Gytis Norvilas

rudens manevrai

    žygiuoja kryžiai laukais
su kuprinėm, išsišiepę, kiaurais batais
kuprinėse katiliukai, kruopos, degtukai
pritrintos kojos, spigina nubrozdintų kẽlių saulėlydžiai
degalinėse apsiprausia, išsivalo dantis

    žygiuoja kryžiai laukais
kiauros jų galvos, visi jie draugai kiaurume
svirskiai, riaubos, beržiniai, pušiniai
iš ąžuolo, eglės, iš klevo, iš kedro – – –
kiaurymėse laisvė – tai žino tamsa

    žygiuoja kryžiai laukais
jiems virš galvų atsitraukiančių paukščių rožančiai
debesų antkapių plokštės – – –
užversti jų apkasai ir žeminės

    žygiuoja kryžiai laukais
kryžiuojas keliai ir špagos, jų špygos kišenėse
kūrena laužus, verda viralą, šildo pupeles skardinėse
ugnį kursto savim, nuo viens kito kūno rėžia po pliauską
geras degimas, lėtas ėjimas – – –

    žygiuoja kryžiai laukais
garsiai gadina orą, žvėrys jų vengia
žmonės puola į kojas, remia prie sienų
išverčia kišenes, iškrato, būna – perrėžia gerklę
liepia šokinėt, įrodyt kilmę, išstato kryžkelėj pajuokai – – –

    žygiuoja kryžiai laukais
niekur žiūri jų kelias, niekur yra galinis taškas, kurs šviečia
(pasaulis – išdurtom akim, o aklam nepašviesi)
niekur yra jų gimtinės, į kurias grįžta ne žiemot –
išsiraut
    išsiraut
        išsiraut iš degančios žemės

 

---

IV vieta

 

Neringa Dangvydė

Siuvinėtojos

Trust is like a paper. Once it’s crumpled it can’t be perfect again.

Kadaise atsargiai eilučių punktyrą dėliojai
raidė po raidės bučiniais ant liežuvio galiuko
saldumą kai dilgčiojant odai švelniom adatėlėm
ji ėmė spindėti lyg takas mėnulio per jūrą
netikras bet kviečiantis eiti tolyn paskui sapną
kad liksim kartu siuvinėdamos įkapes savo
saulėlydžio slėnių namams kuriuose susitiksim –
dvi nuotakos vienu iš žodžių nuaustu šešėliu.
 
Bet takas nutrūko. Neišsiųstus laiškus dygsniuoju
arčiau negu oda jie teksto ažūru aptraukia
ir tavo glamonių  rūgštim įsiskverbę į kaulus
juos ardo toliau tik sapne kuris nesibaigia
erškėčiais apauga pilis kraujo lašui nutiškus
ant žemės nuo adatos smaigalio ten atsispindi
Orfėjo kelionė iš Hado – tai ją aš dabar siuvinėju
ar seksi mane? Prašau tik neleisk atsigręžti.  
 
Juk valtį iš popieriaus lengva tarp pirštų suglamžyt
suplėšyt, sudegint – ir laišką rašyti iš naujo
kur raidės sukimba į raštą, o raštas į mintį
eilučių punktyrais nužudančią kylantį paukštį
jo išnarą rašalo bangos skalauja
užliedamos pėdsakus – kruviną šliūžę 
kurią nužymėjo aritmiški dūžiai
širdies. Ir šešėlis sugrįžta į naktį
prašydamas vieno –  kad leistų apakti.

 

---

V vieta

 

Kornelijus Platelis

Fragmentacija: frygai
 
Greit, – rėkia, – greit ardykit monitorių,
kiekvienas po savo dalį – ir į tuos raudonus maišus,
sodinimas jau prasidėjo!
Mes ardome sklandžiai nedideliais kvadratėliais
ir su maišeliais – į patikrą.
Praleidžia visus, susodina į krėslus, lysvėmis.
Atskridę į vietą, be vargo (greit, greit)
dalis sujungiame vėl, operatorius
spaudžia mygtuką, bet vietoje šitaip gerai
suvaidintos videoinstaliacijos
fragmentuotame ekrane išdygsta
mūsų galvos su raudonais maišeliais
tarsi frygiškom kepuraitėm... Čia dabar kas, –
stūgauja Režisierius, – perkrauk,
imk mano atmintį! Bet įjungus iš naujo –
vėl tas pats – komandų išvargintų frygų galvos,
kurias kas penkios minutės keičia
žavi reklama per visą ekraną
apie kažkokius sparnuočius
ir kursto nedrąsią viltį, jog viskas susitvarkys
ir pagaliau pasirodys laukiamas vaizdas...
Bet ne – vėl tie frygai.
            Žiūrovai
jau pasipylė į salę. Tai deivė, – krykščia pulkelis
mergaičių rodydamas pirštukais. Tada Režisierius
prisideda pirštą prie smilkinio
ir nusišauna.

 

---

Vieno eilėraščio tema „Mano Dramblio kaulo bokštas“ konkursas

 

I vieta

Dovydas Grajauskas

Apie reiškinius VI

anądien eidamas parduotuvėn
regėjau stebuklą

tokia vaikiščių gauja, vyriausiai
vienuolika, ne daugiau, gerai žinoma
šutvė, patys bjauriausi, prasigėrusių tėvų
tuntu paskubom padaryti

prieky drožia jau minėta vienuolikmetė
aiškiai su motyvacija, kaip į karą

ogi žiūriu, visai ne –
į parduotuvę

išeidamas užmečiau akį dar:
stovi jinai prie kasininkės
rodo kažkokią bandelę ir
stačiai virpėte virpa, apatinį
žandikaulį atkišus, akyse
tiesiog vėtra, pašėliškas, šėtoniškas
džiaugsmas

o iš lūpų
šilkiniu balsu:

žiūrėkit
pelėsis

---

II vieta

Sara Poisson

Iš aukšto

I

Iš pradžių – pieno čiurkšlė,
perdėto, besaikio baltumo, kuris
verčia raudoti arba raudonuoti iš gėdos.
Taip ir gale – nuogo kaulo baltumas,
begėdiškas, sugadinąs akis bei sudarkantis
reginį.

Dar menu aukštaūgį, pečiuitą vyrą,
pranešėją su netikėta fraze „ta mergytė“,
tapusia publikai įkyria, spigia lempute:
tai nuo jos šviesos lyg apakę,
lyg su rakštim ar apnuodyti
nepajėgėm tądien pasprukti.

Štai dėl ko dabar esu čia, apsuptas
dramblio gelzgano kaulo,
štai todėl visos šviesos man rodosi tolimos
bei regiu jas iš aukšto.

II

Dramblio kaulo bokšte mąstau vis apie dramblius:
juodą jų blužnį ir dideles skaisčiai raudonas širdis
surijo didelės baltosios kirmėlės, kurių viduriai buvo
pilni mažų balzganų alkanų vabaliukų.

Tai jų krebždesys dabar mano galvoj ir tai juos
paslapčia aš nuleidžiu ilga virve žemyn
iš aukštybių, lyg būčiau aukščiausias –
Iš ten, kur net dramblys neatrodo didžiūnas.

Vieną dieną jie susiras kitą dramblį ir įkops
į naujas viršsąmonės aukštumas –

žemyn ir aukštyn nepaliaują žingsniuoti
zigzagai,
vis lengvesni, grakštesni,
kaip ir mokantis šokti,
tokie puošnūs ant Keturių Didžiųjų Dramblių
prabangiųjų akidangčių.

 

---

III vieta

 

Mindaugas Nastaravičius

kurčias pasimatymas

ji: na, ir kaip aš tau atrodau?
jis: tiesą sakant, galvojau, kad bus daug blogiau.
        iš tyčia nugirsto pokalbio gatvėje

mums susitikus pirmąjį kartą, po dviejų
valandų ištarei, kad nieko nebus

po mėnesio ir aš pasakiau, kad nebus,
o tu nueidama atsisukai, kad šiaip tai
nieko ir nevyksta

po pusmečio jau suplukdėme knygas į bendrą
buvimą – žiūrėk, kai kurios sutampa,
bet tau atrodė, kad tai dar nieko nereiškia

po metų apsidairiau aplink – matai, tu galvojai,
kad nieko nebus, tą naktį nieko ir nebuvo,
viskas prasidėjo po to

atsikėlei, kad mūsų gyvenime kažkaip
nieko nevyksta, kažkodėl niekas nejuda, labai
ramus yra šitas vanduo

kitą rytą nusisukai, nes tau sunku gyventi,
nes aš net neprisimenu, kurią dieną susitikome,
ką pasakiau išsiskiriant

rugpjūčio devintą nusprendėme išbristi:
tu buvai tikra, kad mums reikia
vienodų indų

aš irgi stengiausi, pasakiau, kad galiu
išsitatuiruoti kokią nors žuvį
pažastyje, nes viskas dabar bus iš naujo

rugsėjo ketvirtą jau bandėme atskirti, kurios
knygos yra tavo, kurios – mano, žuvys
jau plaukė iš tavo ir mano indų

o mums susitikus pirmąjį kartą, po dviejų
valandų išsižiojau, kad labai greitai
praėjo šis laikas, kad kiauros yra sekundės

ištisos minutės, nes nemačiau, kaip suteki,
nes negirdėjau, kaip išbėgi, sraunūs
nebuvimo metai

trys varvantys mėnesiai, aštuonios išsiliejusios
dienos, nes valandų tiksliai nepasakysiu