Petras Panavas. Po Aukštaitijos dangumi

Ričardo Šileikos nuotrauka

1
Ilgesys

Pabodo poetų įmantrūs kvailiojimai.
Jau noris pabėgti į užsienį tolimą.

Į tokį archajišką, į primityvų,
Kur gieda gaideliai nuo ryto ankstyvo.

Kur žmonės nežino pavydo ir pykčio,
Neskaldo vežimo iš nukirsto nykščio.

Kur kalba, ką žino, kaip moka nemoka,
Atsako juoku į kaimynišką juoką.

Kur vaikščioja tėvas, mama kepa duoną,
Nevaro nieks nuodo iš daržo aguonų.

Kur tiki, kad buvo, kad bus amžinai,
Kur supas galulaukėj dėdės linai - - - - -

 

2
Atlaidai baigiantis karui

Prunkštė arkliai, mekeno avys,
Rasa žibėjo ant žolės,
O kiras, vėją pasigavęs,
Virš Laumės juostos didelės

Vartės ir dūko lyg pakvaišęs,
Kažką pamatęs už miškų.
Kvepėjo rankoje ragaišis,
Šventorius – atlaidų vašku.

Tolybėj garvežiukas ūkė,
Armotos žiaukčiojo rytuos.
Žmonės tikėjosi stebuklo –
Gal nesugrįš, neišvaduos...

Ir lenkėsi žemyn lyg svirtys
Šventajai Dvasiai tarp klevų,
Kol Ji, baltais balandžiais virtus,
Nenusileido ant galvų ------------

 

3
Vaikystė

Kelias į Paringį. Ringės per pakrūmes ringiavimas.
Bėgimas per paruges. Ir pievų medaus ragavimas.

Dūzgia kamanė. O paukštis padangėje vartosi.
Kvapas samanės. Kaimynas atšlaimo vartuose.

Pasaulio įvykiai ir smagūs jų komentarai.
Pirkioj prieš įmygį – malda lyg prieš karą ir marą.

Į langą barbenimas. Gal krumpliai, o gal vėjo šuoras.
Visas gyvenimas – išlikti nežinomu noras - - - - - - - - -

 

4
Barbenimai

Barbena. Lyg lietus, lyg vėjas.
Gal svečias iš juodos nakties.
Gal skrebas ar kitoks veikėjas
Su automatu ant peties.

Įleist ar ne? Reikės įleisti.
Kitaip pasius, išvers duris.
Prarijęs kąsnį grįš į raistą
Arba į Sibirą varys.

Arba ims šaukti: „Kur banditai?"
Kas antras žodis – peremat'.
Visus kampus pradės badyti
Ir kumpį šventinį suras.

Barsčius teks srėbti per Velykas.
Atvėpsi lūpą – apibars.
Vien maršus gros pilvukas dykas,
Vargonų gaudesiui pritars - -

O, ačiū Dievui, tai tik vėjas
Į langą beldžias lyg genys.
Ne skrebas ar kitoks veikėjas.
Ir ne miškiniai alkani - - - - - - -

 

5
Apie vienatvę

Nei tėvo, anei motinos, nei brolių,
Nei dėdės Jono, nei Motiejaus, nei Selvuko,
Anei krikštatėvio, nei jo sūnaus Petriuko,
Kurių vardais ir aš pakrikštytas buvau.

Nei tų dainų vis apie meilę arba laisvę,
Nei mergiško kikenimo pakluonėse, kai baigias šokiai,
Nei tų bernų, turgeliuose gulėjusių be batų,
Sustingusių po tėviškių dangum.

Nei tų sibirijų, baltų, bekraščių,
Nei laukiamų laiškų iš tolių begalinių,
Anei eilių prie silkių arba duonos,
Kai niekas savo noru kilpon nebelindo.

Ai tai gražiai nudažo laikas kelią,
Kuriuo ėjai ir priėjai vienatvę,
Kai ją tik vieną lieka apdainuoti,
Bet tai be galo ir be krašto banalu - - -

 

6
XXX

Bandėme mylėti – kaip giesmėj,
Bandėme eilėraščius dėlioti,
Pasimetę noruos ir geismuos,
Čiupinėjom širdis tartum votį.

Tapome poetais. Negarsiais.
Keista – dėlei to jau nesigraužiam.
Tūkstančiai tokių dar tik ateis,
Kilusių iš pagiringos liaudies.

Tūkstančiai išeis – ir nė žymės,
Kad kažkas išėjo ir negrįžo.
Ilganosė taboro žynė
Burs iš kortų, delno, akies vyzdžio,

Ką išėjęs veikia ir kur jis –
Rojuj, Pragare ar tik Skaistykloj.
Po dangum pakibęs vyturys
Plaks sparnais į Amžinybės stiklą - - -

 

7
Prieš saulėlydį

Duona, pienas, kefyras, varškė –
Sąrašėlis kromelin einant.
Linksmos klaidos anūko rašte,
Ilgesingos senolių dainos

Iš kompaktinio disko gelmių.
O štai pasakų – kaip nebūta,
Nes ir pragaras be velnių,
O darželiai visi – be rūtų.

Tiktai saulės gražus kamuolys –
Kaip kadaise – į debesį leidžias.
Vėl, atrodo, rytoj palis.
Televizoriuj blaškos dviveidis - -

Oi tai liūdna, oi tai graudu,
Bet tokia jau valia dievų - - - - -

 

8
Liūdėjimas

Gražus šitas liūdėjimas.
Kaip ir buvimas.
Net klaidos gražios,
Jeigu ne mirtinos.

Ir įžeistieji gražiai atleidžia,
Jeigu gražiai atsiprašom.
O kartais
Ir be atsiprašymų.

Tik reikia išmokti gyventi
Lyg Šventąjį Raštą apmąstant.
Net jeigu Juo ir nebetiki,
Net jeigu tai būtų ir pasaka ------

 

9
Vakarėjant

Valtys lyg antelės
Supas ežeruos.
Rangos rausvas kelias
Vakaro žaroj.

Driekiasi šešėliai
Dar žali žali.
Čia gyveno sėliai,
Tam paežery.

Čia gyveno sėliai,
Jotvingiai – tenai.
Driekiasi šešėliai
Ten, kur gyvenai,

Mano baltas protėvi
Drobės marškiniais,
Virtęs žynio poteriais,
Gyvas amžinai - - -

 

10
XXX

Tai į Nemuną, tai į Dauguvą,
O iš ten – į tą pačią Baltiją.
Čia prabuvome metų daugelį,
Todėl mus pavadino baltais.

Čia pražydome, čia nubalome,
Baltu debesiu virsim kiekvienas
Viršum girių, pilkapių, balų,
Tarp saulėtekių ir mėnesienų.

Ai tai gražios tos mūsų sakmės,
Ai tai liūdnos dainos tęstinės.
Ai tai ilgos tos dienos sekmos,
Ai tai gilios žaizdos kirstinės.

Ai tai kvepia rūtos ir mėtos
Po rytų ir vakarių vėjais.
Ai tai nykūs nevalios metai,
Tai juokingi, kai išlaisvėjam - -

Kiek dar bėgs mūsų upės į Baltiją,
Ir į Nemuną, ir į Dauguvą?
Kiek dar šauks tai aisčiais, tai baltais,
Kaip kad šaukė mus metų daugelį? - - -

Ričardo Šileikos nuotraukos

 

Draugai