Richard Brautigan

Richardas Brautiganas (1935–1984) – vienas ryškiausių XX a. Amerikos rašytojų ir poetų, išgarsėjęs romanais „Upėtakių žvejyba Amerijoje“ ir „Arbūzų cukruje“. Kūrybai būdingas tamsus humoras, šiurkštus satyriškumas, gausūs magiškojo realizmo motyvai ir apgaulingai buitiška kalba, maskuojanti poeto eilių transcendentalųjį klodą.
Autorius užaugo ir visą gyvenimą praleido visiškame skurde, ne kartą buvo suimtas už chuliganizmą, kurio imdavosi dažnai vien tam, kad nuovadoje gautų pavalgyti, kelissyk gulėjo psichiatrijos ligoninėje, kur jam buvo diag­nozuota paranoidinė šizofrenija ir klinikinė depresija. 1984 m. R. Brautiganas nusišovė, spėjama, kad kūnas mažiausiai mėnesį pragulėjo kambaryje. Poetas rašė: „Visi turime savo vietą istorijoje. Manoji – tai debesys“.

 

Ugnės Žilytės piešinys

„Privataus detektyvo salotos“

Trys dėžės „Privataus detektyvo salotų“ –
pavadinimas ir piešinys, vaizduojantis seklį,
su padidinamuoju stiklu palinkusį virš
salotų krūvos –
sukala milžinišką kryžių vyro vaizduotėje
ir iškelia jį kaip troškimą suteikti vardus
šio pasaulio daiktams.
Manau, pavadinsiu šią vietą Golgota
ir pasidarysiu vakarienei mišrainės.

 

Besiporuojančios Seilės

Mergina žaliu mini sijonėliu, nelabai graži,
nužingsniuoja gatve.

Biznismenas sustoja, atsisuka
paspoksot į jos subinę,
kuri atrodo kaip priplėkęs
šaldytuvas.

Dabar Amerikoje gyvena 200 000 000
žmonių.

 

San Fransiskas

Šį eilėraštį, parašytą ant popierinio maišelio, Richardas Brautiganas rado savitarnos skalbykloje San Fransiske. Autorius nežinomas.

Atsitiktinai įmeti
Savo monetą į mano
Skalbyklę (nr. 4)
Atsitiktinai įmetu
Savo monetą į kitą
Skalbyklę (nr. 6)
Tyčia sumetu
Tavo drabužius
Į tuščią skalbyklę pilną
Vandens ir nesančių
Rūbų

Buvo viʹeniša.

 

Valtis

Nuostabus
buvo vilkolakis,
tūnojęs savo
nedoroj tankmėj.
Nugabenom jį
į karnavalą
ir jis pradėjo
verkti,
vos išvydęs
apžvalgos ratą.
Elektriškai
žalios ir raudonos
ašaros ritosi jo
gauruotais skruostais.
Jis atrodė
kaip valtis,
plūduriuojanti tamsiuos
vandenuos.

 

Kartuvės, susapnuotos dvigulėj lovoj

Važiuodamas pro
nušutusius krūmynus už miesto
vėlyvą rudenį,
pamačiau sakalą,
nukryžiuotą ant
spygliuotos tvoros.

Spėju, tai buvo
reklaminis skelbimas
kitiems sakalams,
sakinys iš skaitomiausio
moterų žurnalo
puslapių:

„Ji graži,
bet sudegink visus žemėlapius,
vedančius į tavo kūną.
Aš nepasirinkau
čia būti.“

 

Gruodžio 30

1.03 val. nakties mano bezdalas
smirda kaip santuoka tarp
avokado ir žuvies galvos.

Turiu atsikelt iš lovos,
kad tai užrašyčiau neužsidėjęs
akinių.

 

Haiku lauko ligoninė

Žaliosios paprikos gabaliukas
iškrito
iš medinio indo salotoms:
nieko tokio.

 

Jaučiuosi siaubingai. Ji ne-

Jaučiuosi siaubingai. Ji ne-
myli manęs ir aš klaidžioju
po namus kaip siuvimo mašina,
ką tik prisiuvusi šūdo gabalą
prie konteinerio dangčio.

 

Miškas

Mes senstam tamsoje tarsi miškas,
stebėdami kaip mūsų šmėklos
persirengia
rūbais iš skiedrų ir lentų,
siekdamos to, ką galima įvardyti
nebent kaip mišką.

 

Tabletė prieš katastrofą Springhilo šachtoje

Kai išgeri savo tabletę,
atrodo, kad šachtoj įvyko katastrofa.
Galvoju apie visus tuos žmones,
dingusius tavyje.

 

Pokerio žvaigždė

Tai žvaigždė, kuri atrodo
kaip pokerio partija virš
rytinio Oregono
kalnų.
Žaidžia trys vyrai.
Jie visi aviganiai.
Vienas iš jų turi dvi poras,
kiti neturi nieko.

 

Keliaukime į naujus amerikietiškus namus

Durys nori
išsilaisvinti
iš savo vyrių
ir skrieti kartu
su tobulais debesimis.

Langai nori
būti paleisti
iš savo rėmų
ir su stirnomis lėkti
užmiesčio pievom.

Sienos nori
sėlinti prie savo
grobio kaip
kalnai ankstyvo
rytmečio prieblandoj.

Grindys nori
suryti baldus
ir suvirškinti juos
į gėles ir medžius.

Stogai nori
grakščiai nerti
pro tamsos ratilus
kartu su žvaigždėmis.

Iš anglų kalbos vertė Dominykas Norkūnas