Rimgaudas Graibus

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Naktis

Naktis išvijo vakarą,
Užjausti nesuskubom.
Vis tiek naktis nepataria
Jausmų pakeisti rūbus.

Už durų spalis žlibas
Dėlioja laiko trupinius.
Tylos pašiūrė kliba,
Remontu nesirūpina.

Naktis dar nori būti,
Tik nieko nebesiūlo.
Dangus tamsa užsiūtas,
Žaibų išlindę siūlai.

 

Žaidžiam

Su likimu
Žaidžiu šachmatais.
Jam teko
Baltosios figūros.
Sakoma, baltieji
Pradeda ir laimi.
Nors mano pusėje
karinga juodoji kariauna,
pasiaukojančiai gina
Savo teritoriją.
Laiko laikrodis tiksi,
O likimas vis dar nežino,
Ką pasiųsti atakon,
Karalienę ar pėstininką.
Galėčiau patarti,
Bet bijau
Įžeisti didmeistrį.

 

Tamsos gyventojai

Žaliuoja samanos – akmens apmušalai.
Nutūpę varnos šapelius nurankioja.
Po juo dabar sliekai, kitokie vabalai,
Tamsos pasaulio amžini gyventojai.

Kas kartą plaunamas sukrūpčioja akmuo,
O plaut lietus licenciją iš Dievo įsigijo.
Sustiręs, šlapias, murzinas ruduo,
Tik vabalams saugu: čia niekad neužlyja.

 

Noriu žinoti

Šiandien į laiko atlapus kimbu,
Tegu pasako, kiek šioj žemėj būti.
Save ramint imu, kodėl skubu,
Dabar dar ne rugsėjis, o tiktai rugpjūtis.

Ir vėlei aš gimtadienį švenčiu.
Draugų mažėja, priešų tiek pat lieka.
Atrakinu save, toks sąmyšis minčių,
Užrakinu ir lyg nebuvo nieko.

 

Kavinėje

Įvairūs keiksmažodžiai
Maišomi
Su degtine, vynu, net alumi.
Pasenusios, tos pačios mintys,
Voliojasi po stalu,
O ant stalo vyno klane,
Apgirtusi musė,
Šoka striptizą.

 

Jausmų išklotinė

Jau jausmai temperatūros neturi,
Kad pagiję kol kas neatrodo.
Džiaugsmui užtrenktos paradinės durys,
Liūdesys mintinai žino kodą.

Bet tvarkos šioj buveinei nebūna,
Kardiogramoje pliusai ir minusai.
Dar pavydas į dvokiantį liūną
Murgdo mintį vos gimusią.

Dabar laikas šį namą prižiūri,
Sienų spalvos baltos ir juodos.
Vis tiek džiaugsmui užtrenktos durys,
Liūdesys dar prisimena kodą.

 

Jau svečias

Vėjas lapus beržo skabo,
Uždrausti vėlu.
Pabeldė laikas, labas.
Užeiti galiu?

Užėjęs lyg nusidėjėlis tyli.
Negi sakysiu, kalbėk.
Jeigu žinočiau, kad myli,
Galėčiau su juo patylėt.

Rudenį išvyt nusiteikęs.
Laikui bandau įsiteikt.
Nesužinojus, ko reikia,
Negi sakysiu, išeik.

 

* * *

Sužeidei, viltie, mane,
Pas ką eisi mano
Krauju išsitepusi?
Manau, atsiras naivuolių,
Kurie atvers duris.
Jiems čia viskas gerai,
Kraujas ne jų.

 

Melagis

Pavargo lietus,
Prisėdo pailsėti ant suolo,
Kai pailsėsiu, prasitarė,
Eisiu namo,
Dar žaibų arkliai nesupančioti
Ir nepririšti.
Pailsėjęs vaikšto po kiemą
Ir ginasi, nežadėjo išeiti,
Nežino, kad likę namuos artimieji
Jo žaibo arklių nesuvaldo.

 

Ten

Man būnant vandenyno platybėse,
Pakeliui į Afriką,
Visą laiką girdėjau,
Kaip braška laivo sąnariai,
O senatvė jam vis primena,
Kad reikia gydytis.
TEN, vandenyne, baimė
Lyg išprotėjusi kiekvieną dieną ir naktį
Blaškosi denyje,
O mane pamačiusi
Visada liepia pasitikrinti kraujo spaudimą.
TEN namų ilgesys be poilsio
Išsigalvoja visokių nesąmonių,
Kad dega gimtinės namai,
Kad žmonai pabodo girdėti žuvėdrų klyksmą,
Kad sūnūs pateko ar gali patekti į avariją.
Visą laiką širdis masažuojama atodūsiais,
Sapnuose apsiverkusi giltinė.
TEN skraidančios žuvys,
Sukritę į denį,
Mirdamos vis žiūri į mano akis.
Aš visą laiką noriu jas nusukti į šalį,
Bet lyg užhipnotizuotas žiūriu į skraiduolių mirtį.
TEN viltis įsikibusi į nervų turėklus,
Lyg gimnastė olimpinėse žaidynėse,
Kovojanti dėl aukso medalio,
Vis kužda man, kad turi laimėti.
TEN parašomi gražiausi meilės laiškai,
Romanai, eilėraščiai.

 

* * *

Tavo širdies paukštukui
Pabėriau
Žodžių lesalo.
Prisilesęs
Ėmė čiulbėti.

 

Apsisprendimas

Ir vėlei mylimasis
Išdaužė jausmų langą,
Atlapojo duris.
Galų gale prisipažinai,
Kad pavargai gyventi
Skersvėjuos.

 

* * *

Tyliai lietus pabeldė į langą.
Uždegiau žiburį,
Žiburys išgąsdino lietų.
Šis ėmė atsiprašinėti,
Kad netyčia pabeldė,
Jį vėjas pastūmė.