Tas Žodis

Tam Žodžiui klusniai atsivėrus,
atsiskleidžia prasmių ryšiai,
šviesos – tamsos stebuklų sferos
ir amžiams, ir sekundei šiai –

Jis, sielos aukštumas pasiekęs,
tave pažins taške tame,
kur vėl tamsa ir vėlei niekas,
ir vėl – bedugnė tuštuma –

 

Šunims šėką pjaunančiai Euterpei

Diena, į vakarą panyranti, tirštėja
nesušukuota, palaidais plaukais.
Tamsos tešla jos veido nepakeis
ir neaprėps per daktilius chorėjai –

Kada nuščiūva vyriai durų užtrenktų,
šešėliai krūpčioja, ir jau nesivaidina
vaiduokliai, suragėję vidury naktų
eunuchas mėnuo – mėnesienos splinas –

Griežlė eilėraščius pilvotus išburnos,
prašaps visi, kurie Pegasą gano.
Vien erzelyną kels ant Šatrijos senos
surukę raganos ir hurijos Korano –

 

Bandymas parašyti paskutinį eilėraštį

Tas laikrodis jau neskubus
sutemus – lauk nelauk neaušta
kur būsi kai manęs nebus
tu mano siela nakties paukšte?

Sudūžta laikas trupa metai
akimirka smigs kaip vinis
neklauski artimo – kada TAI?
Vien Dievas čia Visažinys –

Regėjai kaip žvaigždė nukrito?
kaip laukia žemė atvira?
tik nesustok apsidairyti –
seniai šešėlio jau nėra –

Nutolo pakelės gėlėtos
užgeso puolusi žvaigždė
leisk atsisveikinti suspėti
suspėt ATLEISKI sušnabždėt –

 

Depressio

Neabejok – net ir juodų akiduobių
gelmėj – gyvų ir mirusių šešėliuos
žiaudraus saulėlydžio nualinta libido
dvasia suvoks – dar nieks neprisikėlė –

Neabejok – tikėję lūkestėliais savo
raudosna gailesčio nuskęs
išbarstę ašaruvių suodinas šukes
kaip ženklus – kas ir kur nusigalavo –

Suakmenės veidai kurios paliesi
supratus – laimė pasitiks ne čia
spindulyje apankančio dėmėto šviesulio
įslinks lunatė nelemties delčia –

Vėl tūžmastį krušos vakarės barsto –
beprotiškų betikslių siekių vangumu
akimirkos beviltiškai sugrius į karstą
ir bus ramu –

Kam ta gūdi erdvė – nėra pradžios nei galo?
kam tie likimai traiškantys? už ką?
Tu būsi įkyrėjusių kančių ovalas
sueižėjusio veido kriugždanti druska – –

 

Ženklai žaibų įkirsti

Jei ilgai stebėsi
Čiurlionio karalius užsimerkęs,
violetiniai pinsis šešėliai –
juose
vandenyno banga lig dangaus
ir ženklai, žaibų įkirsti
verpetuos audros,
ir liepsnojančio skliauto šviesoj
laumė ūkanų šuore
violetinio marmuro arkoj –

Atsimerkia ir vėl užsimerkia
išsigandusios akys,
silueto regėdamos spindesį
vandenyno pakrantės lanke
ir septynis sparnus –
jie į mano kliedėjimą lekia
mažyčiam Rytų pasakos atviruke –

Ramybė ir baimė – sutapti ir susilieti
su pasaulių kūrimo pradžios pabaiga.
pritraukt ir atstumt
toj bokštų didingoj paletėj,
kur aiškėja kas pašauktasis.
Kas paklaidintas
laikina Amžinybės ir laikinumo taika –

Nedrįsčiau prisipažinti,
kaip, klystkelių siaubtas,
Čiurlionį sau atradau

saulės vainikuos,
klūpantį ant violetinio marmuro klauptų
karalių delnuos,
liečiantį protuberantų hieroglifus –
kaip priesaiką
Tau Amžinasis,
Tau – – –

 

Per daug

Rytys sudraskęs debesis pasims
kreigus skliautus nuplėšęs savo galiai
ir kūlversčiuodamas per strėnas ir pečius
net geležėjančius užpuls kaip puldavo danajai –

Užtenka susiskaitmintų žinių
net Saulės dėmės tampa neatkarios
ir sutirštėjęs Logosas sprendimų laikinų
nusiaubs knyslius kaip siaubia kiaulių maras –

Per daug nostalgijos sapnų tuščių,
kol skoliozė tiesina tiesius paklydęs vaike
gyvenimui nereikia priežasčių
žyniai dar proto neprakeikia

 

Prispauski prie širdies, nes šventa

Sakai – paklydo raupsuose Cerera? Niekis.
Bet klaupkis, jei kanapėse paklys.
Ir melskis, kad koks gyvulys
nežiebtų per nagus, jei sieksi riekę –

Tėvynei mano – užvytai menkutei –
nei drobės, nei žiursteliai nepadės
surasti vietą Žemėj ne paradams,
ne amžiams, dūlantiems be vardo pavardės –

Ne neklausyk, ką mala svetimšaliai magai
nuo kuorų, bokštų, varpinių, įskaitmintų skliautų,
kol dar Pilėnuose likimai dega,
kol dar neperžengei žarijų slenksčio Tu –

Ir Motinų veiduos įžvelk, kas išgyventa
ir kas ištikimai už mus budėjo visados.
Prispauski prie širdies, kas liko šventa,
ir net prie vartų pragaro per mažius neišduos –

 

Vokabulai

Lyg burtažodis šitas LIMENTI
pasigirdo atsitiktinai,
priminęs išnykusią gentį
amžių užsklandoj. Ką tu žinai –

apie laukiančius mūsų vokabulus,
kuriuos sumaitojo kažkas
per žaibus, per badus, per gabalus
sieros žemės – kas juos iškas?

Gal vaikas, per tylą atradęs,
kad vis pašnabždom, pamažėl
skamba sambiais Kuršmarių ledas
ir šauki nadruvius, gegužėl –

Gretimais mano balsas užkimęs
ir per šimtmečių miglą duslus,
kaip užmigusių bičių dūzgimas,
kaip po griausmo dangus nebylus –

Ir amžių supynėse balsės
smėlio laikrodžio smiltim žymės,
kad tik priebalsės ištveria skalsios
ledo skersvėjus panemunės –

 

Ir žėri vaizdinys

Jau tavo veidą užmarštys uždengia
klampia tamsa – žaltvykslė neklajos
lygumoje kuri sapnuoja dangų
žvaigždynais užbarstytą ir Klėjos
gracingai išpėduotą –
ir vilnis
įsisiūbavusi mane pagauna – neša
kažkuo – ir nebaisu ką sumanys
ta žaidžianti galia sudaigsčiusi miražą
iš vaizdinių – ir žėri vaizdinys –

vaivorykštėmis juosias atsišėlę
didingi okeanai – nepaguos
dievybės užmirštos – jų vietoje šešėliai
nedarniai blevyzgos – – –

 

Iškentėk

Ruduo vis rauda – pasūrėjo upės
vis pučias kainos sviesto ir alaus
ir elgeta prie durų maksimos pritūpęs
ištiesęs delną suodiną tik gailesčio maldaus –

Be maudulio tamsa šviesas pakeičia
sustingsta viskas – anei pėdsakų vinklių
šešėliai lipnūs drumsčias kaip našlaičių
veidai kas vakarą už prieglaudos stiklų –

Ne vienas guodžia – iškentėk – kartojas –
dalinami likimai – princo ir piemens
nors slegia nuojauta – aukštybėn iki Rojaus
jokie sparnai maldų nenugabens –

Atrodo – dar negyvenai – bet išgyventi
jau šimtmečiai – kas būsi vokt bandai
kada beprotiškai vilnis nublokš ant kranto
kažin ar džiaugsies – dar nenuskendai –

 

Šviečiantis delnelis su gėle

Plėšikiškas šiaurinis švilpesys ir tuntas
švininių debesų – sekli diena
su kūnu smengančiu tamson neverta grumtis
kai gąsdina dvasia – atrodo aklina –

Nesužavi jau dangiški gėlynai
aukojantis vienuolis klūpanti minia
pravirkęs kūdikis nesugraudina
neužburia skliautai erdve sidabrine –

Nutolk nuo aukštumų išbandymus atlaikęs
nepulki aiškintis – kokia galia
išgelbėjo – Anapusiai ar žvilgsnis vaiko
ir šviečiantis delnelis su gėle –

Kaip elgeta manasis Aš atrodė
išnykstančios genties nyki tąsa ropom
kankinanti mintis – ne mums paskirtas Žodis
su amžinų tiesų buveinėm atlapom –

Nenušvinti – nors jau tiesies išėjęs
iš vienišumo – glausdamas kelias viltis
subliūkšta visuma pasaulių ir pilkėja
todėl slepi delnuos dygias nuolaužėles –

 

Šerkšnu uždengtoj mėnesienoj

Rytys snaige pavertė lašą
žvaigždės drąsiai sliuogia žemyn
speigas lange užrašė
Tavo vardą gražiais ašmenim

Pusny kasdienybė pradingo
jos niekas nepakartos
aiškios ir paslaptingos
kaip Amen po tavo maldos

Be ryto diena atsikraustė
jos šešėliai sukukę seni
ir ilgesys ima mausti
šerkšnotame smilkiny

Vien Tavo šešėlį pašaukti
galiu – gaila – jis negirdės
ilgesio skliautas per aukštas
varde stinga raidės