Romas DAUGIRDAS. Baladės link kvadrato pilnaties

Dalios Kasčiūnaitės nuotrauka

 

Rytas

Jie maudės ryto taurėje tarp šukių skilusios nakties. Ir vis blefuodami tamsa. Nes prijaukint jos nepavyko.
Atrodė, brenda į raudoną jūrą, kurią prilašino sužeistas saulėtekis. Ir tuos lašus skaičiuoja raudonodžių strėlės. Kad užgrūdintų likimui taikinių.
Tačiau neprisega nei prie paviršiaus, nei prie dugno. Nors draugiškai mojuoja atplaišos dangaus. O kiek vėliau sulipdo laivą, kuriame jiems vietos nebeliko.
Ir skęsta jie po vieną prie krašto ryto taurės.

 

Vaidmuo

Kaip ant liepsnos liežuvio žaidžiantys vaikai. Gimę scenos duobėje. Ir užauginti pauzėse. Kai atjodavo balti arkliai.
Kaktom suaugę. Kad rytojaus nematytų ir plastmasinių miškų. Ir išnarintom širdimis dar atsišauktų į paliktą gyvenimą stoty.
Kaip akli šunys spąstuos dekoracijų. Daugybos lentele lyg vaidmeniu mėginę užgesinti gaisrą. Kuris bent išpažintį pavertė į pelenus.
Tačiau finalą išauginę vazone.

 

Prisimink

Tu prisimink, kaip pasisekė neišlikti. Net ant stiklo purvino lango. Net giraitėj alyvmedžių, kurią mes nupiešdavom po sekso pratybų.
Prisimink, kaip gelbėjo dievą linijinė tąsa. O jis nenorėjo pabėgti nuo kryžiaus. Ir pirštais suspaudęs vinis iš peizažo pavogdavo prasmę. Lyg šaknis, kurios jau anapus.
Tu neskubėk išeit po velnių. Nes jau esam paskiepyti gyvenimo užribio. Bet dar liko trys šansai, pralošti prieš gimimą.

 

Properša

Tarp trečio ir ketvirto išprotėjimo yra sveikumo properša. Ten susikaupęs tu valai batus ir save regi jų atspindy. Beveik normalų.
Ten tu prisimeni, kad esi moteris ir gundai krūtimis gyvenimą lyg prarastais kiaušiniais.
Artėji prie savęs visais suvalgytais ir apelsinais, ir mandarinais. Tačiau labiausiai – pavogtais iš rojaus.
Tampi nevaldomas lyg viduriai jau paleisti. Jiems trukdo kelnės ir nenumirštanti svajonė, kad bus, dar bus kažkas.
Ne vien tik pabaiga šios properšos.

 

Pažadas
                          Daliai

Ji išsisuko iš vamzdžio kaip sraigtas. Bet suplėšė sparnus. Ir galėjo jau skristi – žemyn.
Per kanjonus link raukšlių oro uostų dugne. Kur išeiviai iš teisybės planetos vis bando suart pakilimo takus. Ir atlaiko viršugalviais slėgį artėjančių sienų. Kol kietėja, išmalda laiko. Bet kažkodėl nevirsta sala.
Ji žadėjo meluoti vien dvispalviais žaislais. Ir kukliai sėdėti zooparko narve. Neprašyti saldainių ir laimės. Tik grotų naujų – statmenų ankstesnėms – kaip susiliejančių kryžių.
Dabar, kai manęs nebėra, dar vis noriu pastovėti prie durų jos sapno. Su dėžute spalvotų pieštukų.

 

Gal

Gal kada nors ji nusileis pro sudraskytą debesį. Ir vėl tave surinks – be garso ir plaktuko. Išlaisvins nuo jungties tarp uodegikaulio ir smegenų. Ir skersvėjais pašalins odą.
Pasodins ramentus abejingo peizažo centre. Bet nelauks, kol vartai išaugs tarp pasaulio sugriauto ir užkasto.
Ji išves tave tik neteisingais keliais, o kitus paliks idiotams. Kad papuoštų stulpus pakelės.
Mes nebūsim ilgai. Ir tikrai nebekilsim į viršų. Kad nereiktų viršugalviais vėl ardyti pasakos pamatų.

 

Lietus

Lietus barbena į akis, nesugebėdamas jų atrakinti. Įstumt į vidų šiukšlių konteineryje pasimetusį eskizą, kur iki galo sunaikintas noras surast žodžius tarp limfos ir odos.
Lietus išskalbia ir mirties gėles ant veido. Jos plinta į visas puses. Kol susijungia.
Ir baltame, žaliam, juodam ir velniai žino kokiame dugne nereikia net prabilti. Nereikia augt virš grindinio akmens ar čiulpti jo tarsi balasto, kuris neleidžia šokti per apeinamas kliūtis.
Kodėl vienodai šnypščia išeitis ir išėjimas? O rūko sienoj šviečia akys, kaip amžina našta keleivio.

 

Šokis

Visus mąslius personažus vadindavom aukom mastito. Taip lyg nutoldavome nuo ragų, kur – tikriausiai – koncentruojas protas.
Ir ta pati aliteracija nunešdavo ašarų masažo link. Kol jos sukietėdavo kaip smegenis bombarduojantys jausmai.
Iš spenelių lašėdavo pienas, nes kai kurių minčių organizmas nepriimdavo ir priešinos. Jį jau ištvirkino į tikrovę įsiveržiantys sapnai, bet susimaišę su dulkėmis ir pelenais svaigino daug mažiau.
Mes rangėmės kaip lapai viršūnėje liepsnos. Ir tarsi šokome, tačiau kabodami tarp deginančio šalčio ir tamsos.

 

Leidimas

Pardavęs plytą, norėjo nusipirkt leidimą išeit kartu su moterim, kurią išsėmė mėnulio pilnatis.
Sutrypti uodegas jau sunaudotas priežasties ir tikslo paieškoms. Ir be slaptažodžio atidaryti langus jos akių. Išleisti du sušalusius paukščius, kurie nupliko nuo tylėjimo.
Matuot ramentais, kiek gyvenimo išpustė vėjas dėl parteryje išperėtų apsauginio šalmo ir akinių nuo saulės.
Pakilt virš rūko, kai pragaras ir rojus įkaista nuo abipusės trinties. Ir pelenai sušildo paskutinį kartą.

 

Pranešimas

Kai nešėm dar gyvas žuvis kaip antpečius, norėjome tiktai pranešt, kad esame. Kad sudegė kelmai galvoj ir dūmais veržias pro akis. Nes pritrūko rūko ir miglos.
Ir užsikimšo kaktoje trečia akis nuo viduje išbrinkusių bakterijų. Tikriausiai tai beviltiška gynyba nuo silpnaprotystės. Nes nepadėjo, kai vėl susirgome pavidalais teisybės.
Išvalėm atsistojusiais gyvaplaukiais trečdalį gyvenimo. Bet okupavo kitą atkarpą saviveiklos choristai. Kurie skandavo nenuilsdami, kad a+b=c.
Ir vis dėlto mes pasiklydome miške, ištatuiruotam ant krūtinės paskutinės moters.

 

Paženklinti

Jau buvom atsilikę šimtmečiu nuo namų fasadų. Tačiau paženklinti tarpuvartėje klykiančios mergaitės balso.
Ir vėjas sufleravo lyg nuodėmklausys, kad jau nebeišgersime šio ryto taurės. Kad rūstūs impotentai nusives už rankos lyg veršius. Tačiau pravirks, kai negalės pamelžti.
Kad meilės išgręžta pašluostė kartos lyg varpas – nebebus. Nes mes nespėjome sušlapti po įstrižu lietum. Net paragaut vandens iš įspaudų nutolusio pavasario.
Kaip neteisingai skuba išvaryti iš gyvenimo herojai. Turbūt jiems pamelavo, kad rojaus pamatams smalos užteks.

 

Pėdsakai

Tave dar pabučiuos automobiliai iš skirtingų pusių. Kad ant liemens ilgai galėtum sukti lanko formos sielą.
Kol žiedų lapais akys išvarvės. Kaip ženklas santarvės su rudenį jau okupuojančia žiema.
Ir vis dėlto tu įsileisi į akiduobes pusantro kilogramo mėnesienos. Ir krateriai mėnulio pulsuos numirusiais eilėraščiais.
Išneš ant kranto jūra nuo tavęs atskeltą dalį. Ji krūpčios, nes kažkada per daug žadėjo. Ir į smėlį įsiraus.
Tave dar pabučiuos iš sniego (iš atsiminimų) nulipdytos moterys. Kaip lango stiklas žiemą. Ir jeigu dar kvėpuosi, nupieš ant jo paviršiaus pėdsakus, išlikusius ant smėlio.

 

Lopšys

Jis supo penkias ašaras lopšy. (Plojimų aidas skambėjo lyg lopšinė. Bet pasiklysdavo tarp akiduobių griuvėsių.)
Kad sudrėkintų savo nekrologą. Ir potekstes išplautų iš aritmetiškai bukos tylos.
Ir kad kažkur išjotų kaip šauktukas ant klaustuko. Tarsi kentauras gyvybės ir mirties. Kaip prizas jų žaidimo, artėjant prie ceitnoto.
Bet pabaigos nebus. Tik laiko pavogto mazgai suriš rankas ir kojas.

 

Galimybės

Tik apkūni moteris yra graži: gali pasislėpti po jos krūtimis ir matyti viską, ko užsigeisi estetikos nusaldintoj pasaulio pusėj.
Ir mylėt kaip princesę, iš kurios apgamų skleidžias per naktį mėlynos tulpės.
Įsivaizduot, kad ji – medis, po kuriuo pajėgsi net nusišlapint. Bet – nebūtinai. Jei kančiai subrendai, dar palauk.
Dar pabandyk sutapt su musės pėdsaku ant dievo nuotraukos. Kai jis pozuoja, išvargintas bedarbio statuso.

 

Laimingas

Turbūt geriausia mirti žiemą. (Nors tau vis tiek.) Kai atsilieka moteris tiktai keliais merdėjimo metrais. Tačiau jos garas iš burnos tirpdo nuosėdas pakilusias. Ir sugrįžimo vektorių, lyg laišką į dausas.
Dabar tu dulkių žvalgas, savo istoriją užantspauduojantis tyla.
Ir trąšos būsimųjų vasarų yra jų inkaras, kuris neleidžia priartėti prie žiemos.
Ir tu vis tiek laimingas, nes sprogdavai iš džiaugsmo trupiniais, kad nebereiktų vėl matyt savęs. Nes ji suspėjo numirt tave.