Serhij Žadan. Treji metai mes kalbame apie karą

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

 

/

 

Pažįstamas išėjo savanoriu.

Grįžo po pusmečio.

Kur buvo – neaišku.

Ko bijo – nesako.

Bet kažko bijo.

Gali net pasirodyt,

kad bijo visko.

 

Išėjo normalus žmogus.

Kalbėdavo, tiesa, daugokai.

Apie viską pasauly.

Apie viską, kas pakliūdavo į akis.

 

O štai sugrįžo

visiškai kitas, tarytum

kažkas būtų atėmęs iš jo senąją kalbą,

o kitos vietoj jos neįdėjęs.

 

Štai jis sėdi kiauras dienas ant lovos

ir klausosi demonų savo galvoj.

 

Pirmasis demonas piktas,

tūžta, reikalauja

nubausti visus gyvuosius.

Antrasis demonas nuolankus,

kalba apie atleidimą,

šneka tyliai,

spaudžia prie širdies delnus,

aplipusius juodžemiu.

 

Bet blogiausias – trečiasis demonas.

Jis su abiem anais sutinka.

Sutinka, neprieštarauja.

 

Kaip tik po jo balso

ir prasideda galvos skausmas.

 

 

/ /

 

Treji metai mes kalbame apie karą.

Išmokom kalbėti apie savo praeitį, atsižvelgdami į karą.

Išmokome kurti planus, neužmiršdami karo.

 

Jau turime žodžių išreikšti savo neapykantai.

Turime žodžių išsakyti savo skausmui.

Turime žodžių paliudyti savo paniekai.

Turime žodžių prakeiksmui, turime maldai,

turime visus būtinus žodžius,

kuriais galime pasakyti apie save karo metu.

 

Mums labai svarbu kalbėti apie save karo metu.

Mes negalime nekalbėti apie save karo metu.

Mums atrodo neleistina tylėti apie save.

 

Kas rytą kalbame apie karą.

Atsistojam prieš veidrodį ir kalbame apie karą.

Kalbam su tuo, kurį matome priešais.

Protingais žodžiais.

Protingais ir įtikinamais.

Protingi klausimai,

protingi atsakymai.

 

Kiekvieną rytą primename visiems apie žuvusiųjų skaičių.

Perpiet džiaugiamės spindinčia saule už lango.

Žolės daigais, prasikalusiais pro negyvą akmenį.

O štai vakare vėl primename visiems

apie žuvusius.

 

Mums labai svarbu priminti visiems, kiek žuvo.

Mums labai svarbu, kad apie žuvusiųjų skaičių primintume būtent mes.

Mums labai svarbu, kad apie žuvusiųjų skaičių

išgirstumėt būtent iš mūsų.

 

Niekam nepaliekame šanso.

Sukarpom sodininko žirklėm tikrovę,

įvertinam ją,

nustatom neguodžiančią diagnozę.

 

Treji metai dalijamės vertinimais.                                                

Treji metai kalbam, atsistoję prieš veidrodį.

Galime nebijoti kelt neparankius klausimus.

Ir nebijoti gaut nepatogius atsakymus.

 

Tiesiog labiau pasitikintys savimi

apie tai kalba garsiai.

O mažiau pasitikintys – tyliai.

 

Šiaip ar taip, žuvusiųjų skaičiui

tai neturi įtakos.

 

 

/ / /

 

Štai tokia dabar jų šeima.

Štai tokie šeimyniniai pokalbiai.

Sutarė nesirieti,

kad kaip nors išbūtų šį rugpjūtį

po kulkomis.

 

Taigi

apie politiką nekalba,

kad nesusirietų,

apie bažnyčią nekalba,

kad nesusirietų,

ir apie dievą nekalba,

kad nesusirietų.

 

Nekalba apie gimines,

kurie išvažiavo.

Nekalba apie draugus,

kurie pasiliko.

Nekalba apie vaikiną iš namo priešais,

kuris kariauja.

 

Prisimena kaimyną.

Kaimyną galima.

Kaimynas numirė.

Kaimyno gaila.

 

Teisybė, dievas tai irgi numirė.

Bet jo kažkodėl negaila

Visai negaila

 

 

/ / / /

 

Saulė, terasa, daug žalumos.

Vaikinas ir mergina,

panašu, studentai, sėdi už stalo,

laukia, panašu, užsakymo.

Greta, ant stalo, konspektai,

aplankai su dokumentais,

panašu, tiesiog užbėgo tarp paskaitų,

papietaus – bėgs toliau.

Tokie suaugę, tokie rimti.                                  

 

Kas dar?

 

Panašu, nuomojasi kambarį,

nemėgsta ruošti valgyti,

maitinasi kur pakliūna.

 

Gaila švaistyti laiką virtuvei.

Gaila švaistyti laiką niekams.

Į gyvenimą reikia žiūrėt kaip į drabužį,

kurį prisimatuoji prieš nusipirkdamas.

Reikia mokytis nešvaistyti gyvenimo

nesąmonėms.

 

Kada nors jinai būtinai turės savo namus.

Kada nors jis būtinai susiras normalų darbą.

Reikės visko išmokti,

reikės išmokti parinkti

vienintelius žodžius, kad kalbėtum

apie meilę ir žmogiškumą.

Dulkės, gėlės, daug žalumos.

Anų metų pavasaris.

 

Tai vienintelė nuotrauka, kur mes kartu, – pasakoja jinai. –

Čia aš supykus ant jo,                                          

matai, net nusigręžus į kitą pusę,

nekalbu su juo.

Paskui prasidėjo karas,

Jis išėjo.

Na ir viskas.

 

 

/ / / / /

 

Gatve praeina moteris.

Sustoja priešais krautuvę.                                 

Svarsto.

Reikia nupirkti duonos, namie baigiasi.

Pirkti dabar ar geriau jau rytoj? – galvoja.

Išsitraukia telefoną, girdi signalus.

Kalbasi su mama.

Kalba šiurkščiai, neklauso,

pradeda rėkti.

Rėkia, stovėdama

priešais parduotuvės vitriną.

Taip, tarsi rėktų savo atspindžiui.

Nutraukia pokalbį, nebaigusi išklausyti,

eina gatve, keikdama

nematomą ir nuo to dar labiau

nepakenčiamą

motiną.                                         

 

Verkia iš piktumo jai

ir iš negalėjimo jai atleisti.

Užmiršta duoną.                                                   

Užmiršta apie viską pasauly.

 

Rytojaus dieną prasideda

pirmasis artilerijos apšaudymas.

 

 

/ / / / / /

 

Kaimo gatvėje

prakirstas dujotiekis.

Avarijos vieta, pavojinga vieta.

 

Avarinė tarnyba nevažiuoja –

niekas nenori važinėti po šūviais.

Kai jiems skambini – tyli,

nieko nesako,

tarsi nesuprastų tavęs.

 

Krautuvėje, kartu su užvakarykšte duona,

parduoda laidotuvių vainikus.

Gatvėje beveik nieko –

visi išvažiavę.

 

Eilės nėra.

Nei prie duonos,

nei prie vainikų.

 

 

/ / / / / / /

 

Užtai dabar aš žinau, – sako jis, –

koks yra karas.

 

Na ir koks? – klausiu jo.

 

Joks, – atsako jis.

 

Kalba su išmanymu:

po nelaisvės apie daugelį

dalykų kalbama su išmanymu.

Tai yra su neapykanta.                                        

 

Kalba taip, kad geriau ir neprieštarauti:

vis tiek neperkalbėsi.

Laikysis savo,

manydamas, kad tai didžiausia dorybė

karo metu – laikytis savo,

neigti saulę, neigti

vandenyno bangavimą.

 

Taip ir yra:

karas – joks,

apie jį taip ir kalbama,

be būdvardžių.

 

Kaip jauteisi?

Niekaip.

Kaip su tavim elgėsi?

Niekaip.

Kaip tu apie tai kalbi?

Niekaip.

Kaip dabar mums su visu tuo gyventi?

 


Iš ukrainiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas

Pokalbis su S. Žadanu: „Apie karą ir mirtį reikia rašyti kitaip“ čia


Daugiau S. Žadano poezijos čia čia čia

Draugai