Aš – gatvės vaikas. Gyvenu Kaune. Dirbu ceche. Ieškau to, ką slepia fasadai.

Vieną dieną prabudau ir pradėjau skaityti knygas, gyventi, mylėti ir jausti. Gimiau. Vis gimstu iš naujo, kai užrašau eilėraštį, įkvepiu oro.

Galėjo viskas pasibaigti kiek anksčiau, tėvui, dar mažam būnant, įkritus į upelį. Kuris buvo labai patvinęs ir sraunus. Kaimynas ištraukė. Va tais laikais tai būdavo žiemos ir pavasariai, ir kaimynai... Ką dabar galvoti apie kaimynus, kai vakare siūlo suspardyti už tai, kad trukdai žmogui šlapintis ant laiptinės durų, o ryte kaimynas iš konteinerio greta namo šildosi rankas prie radiatoriaus. Tai ir kuriu, mėginu kurti. Visuomenei reikia knygų, meno, žinoma, reikia ir radiatorių.

Pats, savo ruožtu, dar bent du, tris kartus skendau, bet ne iki galo, ne visada baigiu ką pradėjęs.

Universiteto irgi nebaigiau. Ot, maištininkas. Bet kam dabar reikalingi inžinieriai?.. Dabar reikia kareivių ir kekšių. Ot, anarchistas.

Mano stichija – ugnis, o intraverto kevale ji labai pavojinga. Nesiliaujantis vidinis karas.

O šiaip – merga paliko. Vaikščioti miške vienam užkniso, dažnai lyja – pradėjau rašyti. Vandens nemėgstu, praėjusį mėnesį išnaudojau tik vieną kubą.

 

Dešimt sekundžių

Rugsėjo pirmoji, pirma klasė, purvinos marškinių rankovės,
Muštynės prie gyvatvorės ant tulpių svogūnėlių.
Pirmoji Komunija, raudonos aureolės, apšviesta juostelė.
Pirma meilė – visai kiti dirgikliai...
Priimami diplomai, atestatai,
Kažkas stebi, didžiuojasi.

Kiek bevartyčiau fotoalbumą,
Negaliu ištrūkti iš visai kitos nuotraukos.
Ją turiu kompiuteryje ir telefone.
Juodai baltoj atmosferoj sėdime pas mane namie,
Aš lūpomis liečiu tavo smilkinį,
O tu užsimerkusi šypsaisi.
Fotoaparatas ant palangės
Skaičiuoja dešimt sekundžių.

 

Tavo viršelis

Tikiuosi, niekada nepavirsi į bjaurią bobą,
Į seną profesorę, docentę, habilituotą mokslų daktarę,
Jaunų studenčių juodąją dėstytoją.
Tikiuosi, netapsi visiška lesbiete, aršia feministe, vienuole.

Nebūsi gašli bohema, fatališka moteris su raiščiu ant akių,
Nenuginčijama vyno ekspertė, architektūros žinovė,
Šalta kaip atšokęs tinkas.

Turėsi naminį gyvūną, dar amuletą,
Jie padės išlaviruoti begalybėje gerbėjų
Išvengti nužiūrėjimo, kad ir netyčinio.

Aš pajausiu centriniam knygyne, tik įėjęs pajausiu.
Stiklinius vaistinių buteliukus pamažu pripilsiu permainos,
Kaip prisipildo permainos mano plaučiai
Priglaudus veidą prie tavo viršelio.

 

Karaliaujant

Kaip jis kraipė galvą į šalis
Ir sukiojosi visu kūnu
Atsikratant jos prieš užmiegant,
Kaip gaudė trumputes fantazijas rytais,
Mažus pratęsimus to, ką gal sapnavo.

Nebemokėjo meluoti sau,
Nebemokėjo kalbėti tiesiogiai,
Paprastai, be užsitęsiančių žodžių,
Klampių tylos pauzių,
Užmerktų akių
Viduryje sakinio.

Tais nutrūkimais jis dėjo ženklą prie ženklo,
Pildė labirintą vidinėje palto kišenėje,
Kurį ten įsiuvo.

Kartais jis pamesdavo mintį,
Pamesdavo visas mintis,
Išskyrus tą, kuri buvo užrašyta,
Kuria jis gyveno.

 

Filmuose

Kartą ji per mane nukrito nuo dviračio,
O aš teparašiau meilės eilėraštį
Iš sesės telefono.

Kartą aš patikrinau tarzankės tvirtumą,
Mazgus, trajektoriją, nusileidimą.
Ji plovė mano kruviną pakaušį Nemune.

Sakydavo –
Juodos kojinės prie juodų sportbačių – šlykštu.

Liepė parvežti jai ežiuką kišenėje,
Aš dvejojau, bet sakė, kad mokės rūpintis.

Atėjo su draugėmis pas mane per Užgavėnes.
Sakė, duok saldainių. Juokėsi šampanas ir čigonės.
Daviau kiekvienai po apelsiną.
Galvojo, pinigus traukiu iš kišenės.
Sakė, ne ne.
Po to vėl juokėsi pinta romo ir piratės.

Juokėsi mano randas,
Juokėsi ežys verandoje,
Juokėsi sielytės gyvos,
Kaip mes lipome į medį,
Kaip padėjau jai iš apačios,
Kaip man skėlė antausį,
Nes taip daro filmuose.

 

Farai

Būna tokie maži maišiukai
Su užspaudžiamu krašteliu
Jie labai tinka uogoms šaldyti

Į vieną avietę
Į kitą gervuogę
Į trečią porą žemuogių

Trupiniai pasakose
Realybėje kraujo lašai