Simonas Bulotas

Silvijos Gaškaitės nuotrauka

 

Posmai apie tave

Ant stulpo nutūpęs sučiulbo paukštelis
Nemokantis pykti už žmogų –
Jo žviegiančius elektrinius įrankius

Einu pjauti malkų
Vėl atskrido paukštelis
Blauzdos aptaškytos krauju
Žaliu žemės krauju iš žolės lapų

Einu pjauti malkų
Dabar tikrai perpjausiu
Tu nežinai mano vietos – žvėriuk
O jei ir žinotum
Saulė vis tiek pirmoji
Įmes mano akis į palaimą

Laukini žvėriuk
Koks gražus tu padarėlis
Koks gyvas ir laisvas
Mano sodo pienės lengvai palinkę
Tave švelniai laimina

Žvėriuk
Neturiu pasirinkimo
Miške kur pilna medžių
Galiu tik lipti į aukščiausią pušį
Stipriai laikytis
Ir linguoti

Slysta tavo žvilgančiu kailiu žvėriuk
Paskutiniai miesto žiburiai
Iš pažiūros – vienišos dangaus žvaigždės

Apynys nukentėjo nuo žmogaus kuris skynė
Apynys nukentėjo ir be žmogaus
Ir be žvėries

Žvėriuk
Vėl valgei mėlynių
Apynasris apkibęs
Mažais žaliais lapeliais

Ne kartą man skaudėjo
Nuo tavo staigaus juoko
Kaip aš nemoku laisvėje būti laisvas

Samanojuose kojos žmogaus lėtos
Kaip du pasipūtę slibinai
Pakėlę viens kitą savo tikėjimu
Aukštai
Ir prieš viską atrodantys maži

Žvėriuk
Niekam nesakiau
Bet šaką pakabukui
Nagais atplėšiau iš pamatinės sijos
Lai slepias tavo kailyje

Čia ne tau zuiki
Aš noriu valgyti šias laukines morkas
Be spalvos
Susilieti su prieblanda
Ir spęsti visiems spąstus

Uždraudžiu narvus
Bėgiok laisvai
Su godulio ir geidulio iltimis
Uždraudžiu šilus ir girias
Kad surastum mane mieste miegantį

Nenuvertink kaliausės
Nes tai aš
Tik truputį persirengęs
Varnams tiesiu saujas pilnas ryžių

Kaulų karoliais tarškindamas
Sėdėjau po seniausios miško eglės mantija
Gliaudžiau kankorėžius
Vardan mūsų draugystės

Žvėriuk
Miltuota tavo nosytė
Ir taip spėriai tikrini perimetrą
Kur jis
Tas pirmasis sniegas

Paukštelis kartą sučiulbo savo vardą
Mes rinkome šermukšnius
Tu man gailiai atšaukei –
Vieversys

Iš kaip aukštai turėtų kristi žmogus
Kad taptų laimingas
Žvėriuk
Jei pamatysi mane nešamą skruzdžių
Žinok
Kad joms sumokėjau
Posmais apie tave