Stasė Lygutaitė-Bucevičienė.

Vlado Braziūno nuotrauka
Vlado Braziūno nuotrauka

 

Moteris šiąnakt miegos

 

Moteris ta,

Visiems palaiminus

Klystkelius,

Atleidus kaltes

Nusidėjėliams.

Išsigynus

Savo ištarto žodžio,

Atminus viską,

Ką buvo seniausiai pamiršus,

 

Moteris ta

Šią naktį miegos

Prie sienos,

Sapnuos nuodėmingus sapnus.

Tokio niekur šią naktį

Nebus,

Kuris ją pabudint

Galėtų.

 

 

/ / /

 

Tamsoj laikas apsunksta,

Tad slenka iš lėto

Pro laukiančius ir abejojančius,

Beldžiančius į užkeltus vartus

Ir nueinančius

Su viltimi į rytojų.

 

Ir nė vieno nebuvo,

Kuris galėtų sustoti,

Nes visi buvo pamiršę:

Tas kelias, kuriuo eini,

Ilgesnis yra už gyvenimą.

 

 

/ / /

 

Temstant

Iš sudegusio laiko plėnių

Išsitrauk

Dar žėruojančią

Karštą žariją

Ir iškart pasijusi

Amžinas esantis,

Šį vakarą,

Šį pasaulį

Pats vienas

Sutvėręs.

 

Galintis sulaikyti

Viską, kas tolsta,

Atitolinti tai,

Kas artėja.

 

Išsitrauk tą žariją...

 

 

Nė vieno ir niekada

 

Kai nutrūksta

Ryšys su tikrove,

Atsiveria tuštuma

Tokia,

Kurioje gali be pėdsako

Dingti

Ir niekas tavęs negedės.

 

Todėl reikia skubiai

Į tą tuštumą

Privaryti ar privilioti

Daugybę perkūno oželių,

Dievo karvučių,

Jūros arkliukų,

Laumžirgių lengvabūdžių

Ir vieną žemaitišką driežą.

 

Tada iš visatos

Neįžvelgiamų tyrų

Prisišaukti

Viską galinčią deivę,

Kuri mylėtų visus –

Laimingus ir nelaimingus,

Nekaltus ir nedorėlius,

Laikinus ir amžinuosius,

Ir nepamirštų

Nė vieno ir niekada.

 

 

Vėl

 

Nepalikdamas pėdų smėlynuos,

Nesumindęs pievoj žolių,

Lauko drugių neišvaikęs,

Upės vandens nesudrumstęs,

Išlipo ant kranto.

 

Nuskrido danguj

Žvaigždės nė vienos

Neužkliudęs.

 

Nuėjo nematomas,

Nuskrido negirdimas.

Dingo.

 

O dabar, vos išaušus,

Vėl eina smėlynais,

Vėl per patvinusią upę

Brenda.

Vėl iš dangaus aukštybių

Žiūri į auštančią dieną

Nematomas ir negirdimas.

 

 

/ / /

 

Akligatviuos tuščia. Užgeso žibintai.

Be garso nuo jovaro lapai nukrinta.

Gyvenimas apmirė. Niekas nelaukia

Anei sutemstant, anei išauštant,

 

Anei vaiduoklio, anei stebuklo,

Visos pasaulio spalvos išbluko,

Visatos pulsas irgi pradingo

Nerimastingai, negailestingai.

 

Visi užmiršo,

Visi užmiršo

Spindinčią žvaigždę

Pro rūką tirštą.

 

 

/ / /

 

Pro užtemdytus langus

Įsibrovė aušra vidun.

Ir pasaulio tuštybė

Iškart prisipildė aiškiausios prasmės

Ir didžiulės teisybės.

 

Nieko nelaukdamas

Kelkis ir eik

Į daržą

Palaistyti pomidorų.

 

Palaistęs

Nutilk ir klausykis:

Štai medyje

Paukščio lizde

Šlama prasmė

Ir teisybė:

Paukštis deda lizdan

Margą prasmingą

Kiaušinį.

 

 

Kažkas

 

Kažkas,

Skaudžiai

Išplėšęs dvasią iš kūno,

Nutoldavo,

Aistringai

Sudrumstęs kraują

Mylintiems,

Užleidęs ant širdies

Sunkų ilgesį

Laukiantiems.

 

Prišaukęs

Džiaugsmą, viltį ir nerimą

Esantiems,

 

Ramybę

Buvusiems,

 

Kažkas,

Žinantis, kas atsitiks

Po sekundės,

Arba po šimto metų,

Kažkas,

Galintis pražudyti

Arba prikelti iš nevilties

Ar kapo.

 

Kažkas, esantis tavyje,

Tylintis tavyje,

Iš skausmo šaukiantis

 

Verčiantis būti.

 

 

/ / /

 

Toli toli

Sustojusiam vakare

Tebedainuoja

Mano senelė.

Tebeskina obuolius,

Tebeglosto

Žalmargės galvą.

 

Atsigręžus

Pamato mane,

Sėdinčią vieną

Ant slenksčio,

To paties, ant kurio

Dažnai abidvi prisėsdavom.

 

Dabar vakarais

Išėjus į kiemą

Jaučiu:

 

Ir vakaro medžiai,

Ir temstantis mano pasaulis

Kartu su manim

Ilgisi

Mano senelės.

 

 

/ / /

 

Pabudus lapkričio naktį,

Kai mėnuo

Dar nėra patekėjęs,

Dangus tyli tamsoj.

 

O žemėj dygliuotuose krūmuos

Braškėdamos sujuda

Kelios teisybės.

 

Vienos jų buvo

Laikinos,

Kitos pasenusios,

Tad jų nereikėjo

Niekam.

 

O tos vienos,

Kuri išganytų visus,

Negalėjai išvysti,

Nes buvo tamsu,

Nes mėnuo

Dar patekėjęs nebuvo.

Draugai