Tadas Žvirinskis

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Bet koks įvykių ar personažų sutapimas su realybe yra atsitiktinis!

Romantiškas proziško turinio eilėraštis

o tu vis matavaisi mano kūną
tartum antkapį
sakei prispausk mane
noriu jaustis gyva
ir spaudžiau tave su atsarga
pasistiebęs ant kojų pirštų
ir alkūnių
kaip tai darydavau
sovietų armijoje
kad šliaužiant
neišsipurvintų uniforma
bučiavau tavo prakaito lašelius
ant kaktos ir ant kaklo
o tu jautei mano sukčiavimą
spaudei rankomis prie savęs
šnopavai į ausį
bet negalėjau prispausti
tavęs visu svoriu
nes pats turėjau atlaikyti
visą pasaulį

 

Sonetas Nr.1

Tuštėja tartum banko sąskaita diena,
Ilgėja tartum biografija šešėliai –
Ruduo nugeltusiais miškais ateina vėlei,
Ir turi trauktis vasarėlė, nešina
Saldžiais prisiminimų lagaminais –
Juose išdykėliškos pievų aistros slepias,
Ir karštis tavo artumos – lipniai toks šlapias,
Kuris priversdavo rūkyt kaimynus.
Už daugiabučių neria saulės kamuolys,
Rausva spalva išties taip tinka aistrai,
Žarijai cigaretės skaisčiai kaistant
Rimstu šalia tavęs daugiau nebegulįs,
Dabar kita man šildo meilės guolį,
O juk atrodė, be tavęs prapuoliau.

 

Interneto žabangos

Ne per seniausiai internete
Ieškojau medžiagos
Apie nutukimo žalą, o suradau
Kažkokių Niujorko žydžių
Patarimų moterims skiltį.
Labai nesigilinau, bet vienas patarimas,
Skelbiantis, kad nieku gyvu
Patinkančiam vyrui
Skambinti nevalia,
Man ypač patiko.
Nušvitau net visas!
Štai, pasirodo, kodėl
Man neskambina moterys.
Tą patį vakarą nusipirkau vyno,
Nuėjau pas kaimynę
Ir tenai užtrukau iki vėlumos.
O kitą dieną...
Ji man paskambino.

 

Buitiškai pakylėtas eilėraštis arba nuoga tiesa

ir pasakojai man
kad neįmanoma vienu metu
plaukti dviejose valtyse
o aš mąsčiau kokia
čia dar po velnių evangelija
kai vienas turi dvi valtis
gi kitas tik akmenį po kaklu
sunku įtikėti kad galima eiti vandeniu
sunku įtikėti kad mesijas moteris
bet vis mąsčiau ir mąsčiau
trauk jį devynios
tiek rekordiškai santuokų
užfiksuota vienam nenuilstančiam
optimistui Vilniaus zagse
kodėl nieks neužkelia užrašo
įžengiantys čia teužmiršta viltį
arba bent jau santuoka išlaisvina
nuo sveikatos svajų ir finansų
ar pastebėjot kad princesės už
vargšų teka tik pasakose
dar mąsčiau kurių galų apsunkinu
save visokiais mąstymais
atsipalaidavau atsidusau
ir baigiau į tave
o tau sutraukė koją
mėšlungis

 

Pasididžiavimas

Kai mano buvęs uošvis
Supa ant kelių mano sūnų
Pašaipiai murmėdamas:
„Nieko tas tavo tiatia nemoka",
Suprantu, kad kai ką
Vis dėlto moku.
Ypač, jei tas – kai kas –
Prieštarauja savo seneliui.
Ir ar gali būti kitaip,
Kai bendrauja du žmonės
Skirtingomis pavardėmis?

 

Geltonas autografas

Ko tik neprasimano romantikai.
Esą nemiga kamuoja tik tuos, kurie
Yra sapnuojami. Ko gero, manęs
Jau seniai nieks nebesapnuoja –
Nei menopauzinės ledi,
Nei šviežiai iškeptos absolventės,
Nei skurstantys gėjai, nes
Su turtingais neteko bendrauti.

Ramiai guluosi, senam „Becker"
Išmušus pusiaunaktį,
Kieme besiriejant katinams,
Už sienos besimylint kaimynams.
Užsimerkiu.

Vakaro maldą sutrumpinau iki minimumo:
„Ačiū už dar vieną dieną, atsiprašau,
Jei kas buvo ne taip."
Nežinau, ar Visagalis girdi, ar tik
Šaltame kosmose skriejantis sekimo palydovas,
Nes mano mobilusis – visada šalia,
Mano ištikimas palydovas,
Kantriai konspektuojantis kiekvieną
Ištartą žodį, verčiamą skaičiais ir
Akylai saugomą visa matančios akies,
Kuriai šianakt norisi pasiūlyti
Kai ką į akį.

Atsimerkiu. Atsikeliu.
Ne, tai – ne nemiga.
Tai – tik kontrolinis vizitas tupyklon,
Geltonas autografas
Ant boluojančio
Vienišo nakties
Danties.

 

Apsivalymas

Viskas iš karto:
Ledas ant ežero ir žibutės pakrantėje,
Draugiškos vilkšunio akys ir tušti vasarnamių žvilgsniai,
Juodosios meletos skrydis ir varlių kurkimas –
Viskas kartu.
Prisiminimai ir ateities planai,
Suolelio kietumas ir vyno švelnumas,
Pavasario saulės šiluma ir žiemos įšalas,
Tuštuma ir pilnatvė.
Būdravimas snaudžiant.
Žvilgsnis dangop:
Lėktuvai prasilenkia,
O jų žymės suformuoja kryžių,
Prie kurio prikalu savo praeitį.
Dabar.
Teneprisikelia.

 

Užutrakis

Kažkoks saldofonas yra pasakęs, kad meilė –
Tai gebėjimas eiti kartu per gyvenimą,
Gal net neiti, o žygiuoti susikibus myriop,
Jaučiant viens kito patikimą užnugarį.
Taip žingsniavome restauruoto dvaro rūsy,
Apžiūrinėdami senovines nuotraukas,
Ir mirtis atrodė elegantiška ponia, kalbanti
Su ryškiu rusišku akcentu, teigianti, kad
Gyvenimas tėra abstrakcionistas, imituojantis meną.
Žingsniavome koja kojon, apautom
Muziejuje privalomaisantbačiais,
Ant mano saulės rezginio šildeisi sunertas rankas,
Maišėsi mūsų kvapai (ir šiek tiek protai),
Kažkur tarp kolonų Bulhakas mus fiksavo
Nebūties fotoaparatu, o man vis magėjo
Atsisukti kontroliniam bučiniui, neva
Būčiau išgirdęs gerokai primirštus žodžius:
„Dabar galite pabučiuoti jaunąją", lyg
Mus būtų sutuokęs seniai mirusių vaikų
Žaidimų kambarys.