Tapani Kinnunen

Jussi’o Verimaos nuotrauka
Jussi’o Verimaos nuotrauka

Pragaras

 

Automobilyje

pakeliui iš Juveskiulės

knygų mugės į Turku

drauge su Hiutonenu,

Miuliulahčiu ir Sutinenu

užsukam į Kiurę

kavos ar alaus,

penki kilometrai į šalį

nuo magistralės sekmadienį,

viskas uždaryta,

ant Siwos laiptelių

sėdi girtuoklis su treningais

ir dešrele už ausies,

mongolidas vedžioja

papijoną, kurio ausys

didesnės už parabolines antenas,

baras įkastas į žemę:

durys pusiau juodžemy

kaip laidotuvėse.

 

 

Suomija

 

Johnny Rottenas

„Juke Box Jury“ programoje

peteliškė po smakru

alaus bokalas rankoje –

Suomijoje nebūtų galima

nė pagalvoti! – 1979

metais. Kekkonenas

prezidentas, Abba

ir Village People

topuose.

„Pas jus Lenkijoj

visur dvigubi

langai?“ –

priimančios šeimos

šeimininkas klausia.

„Suomijoj, –

pataisau,

– taigi dvigubi.“ –

„Taip taip, Suomijoj, –

šeimininkas pasitaiso, –

ir jūs neprasti

ralyje?“ –

„Kai kurie iš

mūsų, – atsakau, –

bet dalis

vis dar važinėja

šunų kinkiniais.“ –

„Kad tave! – sako šeimininkas, –

Maniau, tai tėra

legenda.“ –

„Aš kas rytą

keliauju elniu

į mokyklą, –

aiškinu, – pakeliui

šaudau lapes

ir voveres. Jų

kailiais galima

atsiskaityti mokyklos

valgykloje.“ –

„Nepaprasta! –

krykštauja šeimininkas. –

Eisim kurią

dieną nardyti

ungurių ir

geldelių.

Esu tikras,

kad rasim

vertingą perlą.“

 

 

Rašytojai

 

Myliu

ir

neapkenčiu

Knygų mugės

taip

pat

kaip

tylos

ir

miško.

Pirmadienį

manydamas

kad

ištvėriau

savaitgalį

nešu

paraišką stipendijai

į paštą.

Tarpdury

susiduriu

su Dan Fante,

jis

manęs

neatpažįsta.

Einu

toliau,

vakare

duodu

interviu

„Mokyklai“.

Išeinu

į gatvę

ir

girdžiu

Dan Fantės

vertėjo

stiprų

balsą,

jis

skuodžia

gatve

į pakalnę.

Dan Fantė

paklaikęs

mėgina

neatsilikti.

Nusijuokiu,

pirma

blaiva

diena

per

dvi

savaites.

 

 

Paulis

 

Vyras sako,

kad aforizmų

rašymas

visai jį

sudegino.

Marlboro smilksta.

Vyras jau

ilgokai vartoja

disulfiramą.

Turku gatvėmis

vaikšto

pasistatęs apykaklę.

„Didžiausias

rašytojo priešas

yra jo

rašymo

istorija“, –

sako vyras.

„Dar blogiau

jeigu rašytojas

ima kepte

kepti literatūrą“, –

pasiūlau.

„Tu jau

daug metų

esi laisvas rašytojas“, –

sako vyras.

„Klysti, –

atsakau, –

pusę savaitės

dirbu

bibliotekoje.“ –

„Nejaugi? –

stebisi vyras, –

Aš dabar

rašau trumpus

tekstus.“ –

„Skamba kaip

rašytojo

savižudybė“, –

mesteliu.

„Mano

praeityje daug

savižudybių“, – atsako

ir nueina.

 

Paskutinieji Palomäenkatu gatvės bytnikai

 

Pasukus iš Senojo Hemės kelio į Palomäenkatu gatvę

pro bepročio poeto namą

prieisi vaiduoklių apsėstą namą

kurio vienas gyventojas

leisdavo dienas mieles valgydamas.

Toje pat gatvėje einant link miesto

tuojau pasimato apleistas namelis

kaip iš Edwardo Hopperio paveikslų:

taip prilipęs prie gatvės kad nė pašto dėžutė netilpo.

Už jo gyvena šeštojo dešimtmečio bytnikai

su kuriais savaitė prabėga

kaip nebuvus.

Jackas Kerouacas ir Allenas Ginsbergas

tarp serbentų krūmų –

kasdienis vaizdinys.

Vonioje po obelim varo naminę

o kukurūzinė pypkė papsi įtartinus

dūmų ženklus į Kallenkulju skersgatvį.

„Peipsi“ bare Heklberis Finas

ir Tomas Sojeris lenkia rankas

su kiekvienu pasitaikiusiu

estu statybininku

iš bokalo alaus.

 

 

Vilhelmas Telis

 

Į Karri Kokko panašus

slaugas įstūmė

mano lovą į

operacinę.

Daktaras pamojavo

milžiniškomis sodo žirklėmis

ir pasakė:

„Tuoj iš tavęs

padarysim eilėraštį.“

Mėginau išsirangyti

iš lovos

bet kojos

neklausė.

„Veltui stengiesi –

nuo bambos apačion

pritaikyta nejautra“, –

pasakė gydytojas

ir sugrūdo

į mane žirkles.

Williamas S. Burroughsas

prabilo:

„Tai tokie dalykai,

kuriuos visiems

reikia pereiti,

kad taptų kažkuo.“ –

„Aš jau esu kažkas“, –

paprieštarauju,

bet narkašas homikas

nesiklauso.

„Žaidžiau

Viljamą Telį

su žmona.

Užuot nušovęs

obuolį

ant galvos

aš nušoviau

ją.“ –

„Velniškai prastas

šūvis“, – pasakiau

ir pamėginau

ištrūkti.

„Ar galėtum

minutėlę nejudėti?“ –

paprašė Burroughsas,

statydamas obuolį

man ant galvos.

 

 

Pasirodymas pusfinalyje

 

Žvelgiu pro viešbučio langą

į Hakaniemio aikštę:

turgus, profsąjungų būstinė

ir Sami’o Liuhto erkeris.

Pirtyje kalbuosi

apie politiką

su vyrukais

iš Porio ir vidurio Suomijos.

Per pusryčius baigiasi košė:

valgau bekoną ir kiaušinius

kartu su dienos laikraščiu.

Pasirodymas roko klube

Urho Kekkoneno gatvėje

praėjo, kaip ir tikėtasi.

Atsakiau visu galingumu

į girtus riksmus.

Įsipilu į stiklinę alkoholio,

esu sėkmingas

sunkiasvoris poetas.

 

Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė

 

Draugai