Tomas Vyšniauskas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kartais saulės per daug. Sėdžiu ant šilto akmens ir vėpsau, kaip sklando gandrai, vaikus iš lizdų išmėtę. Ištiesiu rankas ir pradedu plasnoti. Su polėkiu lyg, bet jau liūdnas tas buvimas. Kai per daug. Tada išmetu iš lizdo kokį eilėraštį.

 

automatiškai

mama būsiu tavo tavo
būsiu automatas busiu springstantis
žiedadulkėmis rėkiantis į naktį au
to mama nematysi akys išdaužti
žibintai odą plėšiančios skeveldros
„out“ išnyra alavinis
kareivėlis aš sulydytomis kojomis
kiklopas aš rožynuos akį išsidūręs žvelki
man į šulinius nokinančiuosiuosius
kraujo putą lauksi nesulauksi atsako tai
buvo vakar mano tavęs būta parsirasiu
aš nušiurusiais karveliais
grįžtančiais iš pragaro asfaltu
kvepiančio gelmės ir pamatysi
strėlę smailinantį lenktiniu peiliu
šašuotą murziną berniuką ir ne
o mama „vaaalgyt“ automatiškas
čia nepadės nuprausti
žvirblių vis pričirškiančių mintis
grūdais dulkėtais pakelės mes
gimėme be dėsnių auto
matiškai numirštam kažkur
pusiaukelėj maniau prisėsiu pailsėsiu
saulė švies
apkabinau save ir
sprogau

 

giliai ramus

Pacifiko tavo gelmėse
nesibaigianti vasara yra dugnas
viso labo dugnas kur pražysta perlai
išsprogdinantys blausiu švytėjimu
dvigeldes apžavėtas dvigeldes springstančias
bei nebesugebančias užsičiaupti nei
nuryti balzganą negyvą akį miegančios mergaitės
akvamarinais nusagstyta suknele raudona
kepuraite akį stebinčią aštrius pelekus ryklio

ei rykly rykly kur buvo tavo
išgaląsti dantys kai sunki ranka senelės
perskėlė mergaitei lūpas tik nusišiepė
tada sukruvintomis iltimis sukandusi
meilius žodžius don’t worry eisime pažaisti
kur gi buvo tavo dantys išgaląsti
pjūklai šnervės gosliai uodžiančios
išvarvinto kadaise kraujo kvapą
buvo vasara ta nesibaigianti
dabar ksanaksas ir relanium neturi
kvapo čia tik miega nešlifuotas
perlas burnoje bedantėje

ir atrodo kartais geriau būti
o kartais būti tik atrodo
reikia nes tavo gelmėse
Pacifiko vasara
neišbaigta

 

išdulkės

anądien savo kambary radau
kryželį ant kurio kankinasi dulkėtas Jėzus
pūstelėjęs debesis suformavau tik
po sekundės jie prie kojų nusileido liko
apdulkėjęs veidas žiupsnis plaučiuose
toks menkas koks kadaise pats buvau įtrauktas
vos kvėpuoju erdvėje nesvarioje tarp debesų
ir plakančių pelekais per mažų laimikiui kuojų
rimstantis ir besileidžiantis iš lėto it
būtis taip buitiškai pakelėmis dulkėta
toks buvau susimąsčiau ir kostelėjau net
nepastebėjau į ką virsime tačiau dar graužia
dulkių kamuoliais akis išėję jau visi
prisiminti ir tie kurių nepastebėjau neatskiriu
kuris nusėdo ant delnų kurį žiedadulkėmis
bitės čiulpia tik mano kambary tarytum vakar
lentynoje dulkėtas rymo mea culpa

 

sėdintis

kaimenės bėgančios iš taško A į tašką Ž
kaimenės išsprogdinančios akiplotį
suskausta pėdsakais kanopų
romaus bizono akyse
sėdėk kur sėdi vietoje tatanka sėdintis
jotanka čia
tau ne blyškiaveidžius Kruko goduolius
skalpuoti užvaikyti kintančiu strateginiu
judėjimu kryptingu čia viso labo
nirštantis chaosas kuriame
tik kartais kvepia obelys ir miršta bitės
čia kritusieji gurgia maitvanagių ir kojotų
pilvuose kartu su banalia prasme
jog judančiam iš taško A į tašką Ž netgi
mažai reikšmingam taškui būna laikas
kažkada kažką nušauti

ir jei turėčiau jei tiktai turėčiau
tanką tą jo tanką spjaudyčiau
pabūklų salves šaudyčiau tuščiais
į tuštumą olos beankančios
kur levituoja atsikrenkščianti gaisrų
pašvaistėmis ir vieškelių pabaigomis
dvasia Įerdvębūnančioji ta-
pati kuriai nereikia
niekada ir niekur
būti (ta)pačiai
kurios vaikai prie jūros šviečiant saulei
iš sudrėkinto smėlio lipdosi
patranką

 

pramanytas

aššamanas kuždantis
burtažodžius į ausį tau blausioj šviesoj
žvakidėmis apkibusių kašštonų
apie gyvenimą dusinantį žiedais ir kartais
saule iki šleikštulio geltoną ššša-
manas aš neleidžiantis užmigti
leidžiantis po irzlų žodį musę dūzgiančią
iš pravertos burnos geidaujančios
iškeisti mintį apmusijusią išspjautą
ostija betirpstančia lėtai bet viso labo
traška tarp dantų nelyg tai žvirgždas
nelyg briliantai aššš-

šamanas mintys manos nei
tai kūnas nei tai kraujas
nei neatplaukianti balta puta skaistumo
vis kuždu burtažodžius į ausį tau apie
prilipusį prie gomurio buvimą
amžiams ir kvepiančias muilu rankas
šventiko pakuždu

bandau vis atsikosėti žiedadulkėmis
spjauti medumi kai burnoje
įkyriai dūzgia musės
atsakai
suglebusiomis krūtimis jog
išsitardami vieni kitiems
paguodžiančius žodžius
atrodome lyg du
bekarštantys luošiai
suvytusiomis genitalijomis dar
bandantys paimituoti meilės ritualą tuo
metu kai horizonte girdisi traškėjimas
porėtų kaulų

šamanas taipogi
kaip ir tu kaip musės kaip
netikinčių kaulais anei mana
pramanai

 

apreikštas

pilna burna žemių pilnomis
saujomis šaknų į vaško sklidinas akiduobes
veriu po dagtį pintą iš kvepiančių
smala kasų su nerimu
stebėdamas kaip tavo rankose
nedrąsiai virpčioja žvaigždės įkalintos
liežuviai prieitumei arčiau iš pasalų
apklotumei delnais akis spėk kas
prabustų aklas degančiais vyzdžiais
ištirptų kasos pamažėl ir būtume du
išgamos tu saulės nuplikyta aš vartuose
dienos prabuvęs suskambės
praeivių numestos plokštelės vario
iš gailesčio su aidu nuodėmės kaip
šitų valkatų iš centro neišvaro bauginsis
utėlių niežų erkučių tbc įžvelgs
ir dantį vieną kitą gal pasiutęs o ne
sveikaMarija po vokais man
viso labo kasos
degančios užsiūtos

 

safaris

rytoj sėdėsiu
kedrų keturių apsuptyje ir
ir liūdesį po piniją skanausiu ne
už tuos kurie numirę ar gyvena
šlamšdami numirėlius vyniotus blankais
buhalteriniais štai šią minutę gimė
dūstančia kalorija per daug
rytoj išgersiu grūdą sudaigintą permaltą
išdistiliuotą kontempliuosiu mėsmalę ir
skruostais man vartysis miegantys
drambliukai išsapnuojantieji rojaus
galimybę tikimybę būti
ašara kuri nudžius ar paprastai
tebūna nubraukta drambliukai esantys
savaime patys nenubraukiami
nudegintomis iltimis subraižę skruostus
ir kūliais riedantys ir besivartantys dėl to
jog džiūsta nesuspėję atsimerkti
tad tropikų gaisrams išblėsus pasilieka
tik vienu lavonu daugiau