Vainius BAKAS

Ričardo Šileikos nuotrauka

Neužsimezgęs pokalbis

kaip gyvuoji seniai bemačiau
nesimatom
nors aš šiandien už vairo tačiau
gal arbatos

ir užsuksiu puodelio išgert
pakalbėsim
susitikti žadėjom nekart
tiktai dviese

gyvenu šiaip visai neblogai
vis sukuosi...
man atrodo po tavo langais
kranksi kuosos

o po to vėl nejaukiai tylu
pasidaro
iš mažyčių arbatos stiklų
kyla garas

gurkšnis gomuriu rieda lėtai
kol nuslysta
tie čiobrelių žiedai
iš vaikystės...

šiluma nesinori nė klaust
kiek ir moki
reik kažką pasakyt subtilaus
ką kitokio...

pažiūrėk jau praėjo žiema
nepamatėm
ta pati ta pati vis tema
daugiametė

kas ten gero girdėt šiais laikais
dirbi...dirbi...
pasileidi ir vėlei laikais
gal už virvės

čia žiūrėk išėjai sugrįžai
durys trankos
ir gyvuoji laikaisi gražiai
gal už rankos

kaip vaikai kaip žmona kaip šeima
vis gyvenam
Letos upė ledus nešdama
teka venom

vis rečiau besutiksi draugų
arba priešų
tiksi laikas ir tiksi tegu
tau ant riešo

gal po antrą puodelį išgert?
pakalbėtum...
kad jau ačiū žinai kitą kart
gersim mėtų

 

Prekybcentrio elegija

Gelbstint eilinį
penktadienio vakarą
stoja rikiuotėn pavargę pirkėjai
eilė prie kasos pamažu ima judėti
į priekinę liniją veržiasi uniformuotieji adidasai
darbo liaudis su išaustomis treningų juostelėmis
motinos su zirziančiais vaikais pensininkai
kišenėse ieškantys centų davatkos kišenėse laikančios špygas

išalkusį pamaitink, ištroškusį pagirdyk

mišrainėms 15 procentų nuolaida
10 procentų bulvių traškučiams „maxi" pakuotėse
20 procentų nuolaida importiniam alui

bėgtakiu važiuojančios prekės skenuojamos kalba
pačios už save – čaižiai pypteli
tarsi kiekvieną iš jų paėmusi kasininkė
kas kartą riebiai nusikeiktų:
pyp vienas pakelis saulėgrąžų pyp antras pakelis saulėgrąžų
pyp pusė kepalo duonos pyp sviestas pyp sūris pyp
karštai rūkyta žuvis
pyp skardinė alaus pyp pakuotė tualetinio popieriaus

pyp kai tik pagalvoji pyp čia tau reikia
šitiek daug visko prisigriebei
per šitas visas akcijas pyp

pyp ir jau čeža pilnutėlis maišelis
pyp ir turėsi ką krimst pyp ir turėsi kuo užsigerti

pyp tai bus ką užpildyt
dar vieną supyptą
penktadienio vakarą

 

Ant plauko kabantis sodas

R. Burokui ir kitiems Brodo hipiams, kurių dvasia ten vis dar tebesklando...

Laiškai nusileidžia lyg gervės iš kabančio sodo,
pažyra lapukai iš rankų pripratusiems lest,
mechaninis laikrodis smiliumi valandas rodo
į smilkinio zoną ir kaip visada – netikslias.

Netikslūs šį vakarą grindiniu slysta praeiviai,
žvaigždžių jau pilna gitaristo juoda skrybėlė,
o Dievas pavargo, į viską žiūrėdamas blaiviai,
šviesas užgesino, nes jau nebenori žiūrėt.

Užmiega ant suolo, dar kartais vadinamo Brodo
minkštuoju gultu, ten, kur žaisdavo hipiai namus,
tik laikrodis vienas lyg įžeistas vaikas vis rodo
smailiu savo smilium, užtikęs bučiuojantis mus.

Klevų šviesoforai per naktį mums mirksi geltonai,
iš žydės pintinės pažyra lyg kriaušės ruduo.
Jei vynui davei, tai galėtum paskolint ir duonai,
dosnus mano Dieve, bet jei neturi, tai neduok.

Ir pats išsiversiu – išaušus turgavietėj Tymo,
parduosiu batus, Kalvarijose gausiu užkąst.
Nurimt negaliu, nors ir vėjas pavargęs nurimo,
ir pats nežinau, kas dar judina mano šakas.

Kas kryptį pakeičia, nustato gyvenimo kainą...
Seniems elementams nusėdus, sustoja širdis,
tik šitas mechaninis laikrodis eina ir eina –
toks basas kaip paukštis per šąlančias žemės grindis...

 

Confessio fidei

Tikiu į triašmenio peilio žvilgesį,
į lietų, vėją, Lietuvą, jos ilgesį.

Tikiu į žodį – tą, kuris apgavo,
tikiu į cukrų, ir į pieną, ir į kavą.

Tikiu į atspindį, kai susimainom vietomis,
tikiu, kad laikas tam, kad jo ilgėtumeis.

Tikiu į grūdą, augančią garstyčią,
tikiu į Kantą, Kierkegard'ą, Nietszchę.

Tikiu, kad dar pakils, jei nusileido
šviesi galva, nors nemačiau jos veido.

Tikiu, nors nežinau jo tikro vardo,
tikiu į tuos, kur klausinėja, tardo.

Tikiu į laukiančius, kad vėlei prisikeltum,
tikiu, kad kas prasminga – viskas veltui.

Tikiu į lūpas, šąlančias be vėjo,
tikiu visais, kurie jomis kalbėjo.

Tikiu į vyną, sūrį su pelėsiu,
kad bus laiminga ta, kurią mylėsiu.

Tikiu į balsą tyruose ir vėjuose,
tikiu, kad bus kitaip negu tikėjausi...

 

Pasijos pagal kovą

1.

Gal nesnigs, bet atrodys, kad sninga,
gal ankstyvas pavasaris bus.
Visa tai gal atrodys prasminga,
o išties – tai visai nesvarbu.

Galbūt tau viso šito per maža,
nors išties – ir nėra ko pridėt
gal tiktai, kad mažėja tiražas,
kad prie lūpų prišąla raidė...

Nesvarbu, galbūt tai ir svarbiausia,
kai bedugnė į tavo akis
įsižiūri ir klausia, ir klausia,
bet nereikia, nėra ką sakyt.

Tarsi krūpsinčia kalno pašlaite
Tavo nugara bėga skruzdė –
pasilik tai, ką esam išskaitę.
Viso kito – išsižadėk...

2.

Nuvilnija per tolumas gausmas
gal trimito, gal šerkšno tylos,
bet šis garsas ir vėlei apgaus mus,
baltą maršką ant žodžių nuklos

Gal atrodys artėja Velykos,
bet šalia dar artumas žiemos.
Ir baugu dar vienam pasilikus,
kad ažūru langai apšarmos.

Nors dar savo giesmės nesuradęs,
bet daugiau negalįs ir tylėt
Kovo snapas jau trupina ledą
ir man kalas pro delnus žolė.

Gal nesnigs, tik atrodys, kad sninga,
gal bus liūdna, bet gera kartu,
ir kaip Jėzus aš mirsiu laimingas
ant kryželio tarp tavo krūtų...

Draugai