* * *
Esu susikūprinęs,
nes pasaulį stebiu pro rakto skylutę.

Kaimynas iš dešinės
jau šeštąkart šienauja
pražilusią nuo šalnos pievą
ir sėja po kiemą priekaištus
savo žmonai.
Kaimynas iš kairės myli paukščius,
kasryt žymi juos – pririša
svarelį ar akmenėlį ant kaklo
ir mėto į žydrą ežero dangų –
negrįžo kol kas nė vienas.
Kaimynas priešais tiki stebuklais
ir kasdien laisto sudžiūvusią
uosio lazdą.

O kaimynas kitoj kelio pusėj
visai kaip aš, žiūri pro rakto skylutę.
Kartais mūsų akys susitinka,
smeigiam žaibą vienas kitam
tiesiai į paširdžius,
pasukam raktą ir vienu krepšt
užrakinam pasaulį.

Aš žiūriu pro rakto skylutę,
nes, kaip ir mano kaimynas,
esu labai vienišas.

 

Kaip baigėsi romantizmo epocha

Tąnakt sėdėjom penkiese,
gėrėm alų, valgėm pelėsinį sūrį.

Po pusiaunakčio pradėjom švytėti:
burnos, akiduobės, žaizdos...
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Vienas tapo aiškiaregiu,
kitas – Buda,
trečiasis iškeliavo beprotnamin
savo noru,
ketvirtasis visai supelėjo per daugelį metų.

Aš, suvalgęs paskutinę sūrio ripkelę,
išsilydžiau į Ostiją.

Tąnakt įvyko mėnulio užtemimas
taip ir nesibaigė,
nes mes penkiese susilažinę
sukramsnojom mėnulį
        alum užsigerdami.

Kaip supratot, lažybas laimėjom.

 

* * *
Varnos susisuka lizdus
prisiminimų gūžtose.
Išperina eilėraščius ir moko juos suokti
kar kar kar, kar kar kar.

Pasklinda pauzės ir stotys,
atliepia kiekvienoj varpinėj.

Paskui paleidžia skristi –
plast plast plast
ir pabyra žodžių sėklos į ražienas,
išdrasko akis, nugaras, paširdžius,
apiplyšusią sielą – kol išrauni,
atsiveria žaizdos delnuos.

Taip, esi išrinktasis,
tik varnoms nuo to nei šilta, nei šalta,
o ir pačiam,
patikėk,
ne lengviau.

 

* * *
Landi moteris – tai sagutė.
Ji pulsuoja krūtinės srity,
pritvinksta it akių ežerai,
suleidžia geluonį
į pačią šerdį,
prisitvirtina keturiais čiuptuvais
ir tyko, kad sprogtų
su galinga jėga
išdraskydama visus
sielos užkaborius.

Norėtum bučiniu
tą nepaklusnuolę sutramdyt,
įsupti į geidulingą glėbį.
Bet pagalvoji –
kaip gerai, kad žmonos
neskaito minčių –

ir dar tvirčiau apkabini
vaikus tau pagimdžiusią,
žilti pradėjusią
moterį.

 
Kaip nenutolti

Apšaudyti dangų
padrikom
eilėraščių kulkom.

Tuščias tūtas paberti
išalkusiems paukščiams
ir stebėt,

kaip jie nepragieda,
kaip žodžiai įstringa
už mažų liežuvėlių.

Ir paukštis numiršta.

Paskui iš paukščio širdies
suleisti šaknis į žemę
ir pražysti
pūkuotom zuikių uodegėlėm.

Jomis apmėtyti susiraukusias
debesų keteras
ir laukti pirmojo sniego.