Valdas Daškevičius

Rimanto Bartulio nuotrauka

miegamojo rajono gyventojai

būrelis gyventojų su kibirais
įvirsta į butą
atbėgom gesinti šaukia į ausį
kažkas čia dega

niekas nedega raminu apsirikote
bet jie mojuoja primargintais lapais

tiek to
aprodau kampus atveriu spintas
pakeliu kilimą leidžiu pažvelgti po lova

nei ugnies nei dūmų
vis tiek jie įtaria
kad gaisrą paslėpiau
it kokį kanapių šiltnamį

staiga sau pačiam netikėtai
imu liepsnoti
dega pakaušis šalta ugnimi
dega tačiau nesudega

man iš gerklės nugriaudi
ugningas balsas
esu aš tasai kuris esu
o jūs viso labo mano herojai

būrelis gyventojų nepuola žegnotis
esą tai jie mane kuria o aš tiktai kūrenu

sunku suprasti ko iš tiesų jie nori
labiausiai bijo sudegti
bet nedega tarsi asbestas

jie liejasi akyse ir blėsta
kai šiaip taip išeinu iš vaizduoklio
apsvilusia siela
pilna burna šlapių pelenų

 

šakose kraujagyslių vaismedžio

to paties kaip ir tu jos geidžia
to paties kaip ir tu naivuoli
įtikinėja mokyklos kieme
neva patyrę žinovai
parodę nešvankią nuotrauką

tai netiesa galvoji jos šventos
ir tyras tavasis žvilgsnis
tiktai kormoranai plasnoja
ak jau tie kormoranai
šakose kraujagyslių vaismedžio

nors dar neglostei mergaitės
sapne avataras atlieka
vyriškus judesius
iš ryto randi ant paklodės
ženklų kurie verčia nurausti

ar kas patikės kad nekaltas
kai jautiesi tarytum
pasimylėjęs prieš savo valią
su veneros paveikslu
pasuolėj išplėštu iš vadovėlio

 

šokančios

salėje tuščia
regis atlėkiau per anksti
lūkuriuoju
sukiojuosi ant parketo

pirmoji kurią šokdinau
truputį virpėjo
antroji šoko iškėlusi galvą
it žygiuotų kolonoje
trečioji judėjo kaip sraigė
trankantis rokenrolui

nesirenka muzikantai nei poros

ketvirtosios temperamentas
sproginėjo tarsi petarda
penktąją radau kampe
kai išvedžiau į salės vidurį
ją nuviliojo kiti šokėjai
su šeštąja stypčiojau
neišmokęs valso žingsnelių

vis dar nėra nė vieno žmogaus

sunerimęs išbėgu į kiemą
iš kitapus upės ataidi
ilgesinga muzika

akimoju ten atsirasčiau
dėl septintosios
pačios geriausios šokėjos
ji būtinai pašoktų su manimi
poinfarktinį neįgalųjį
ramtadrylia

nespėsiu

rimsta akių lėliukės
baigiasi paralyžius

 

tavo mieloji sėdmenys

parke užsimanei nusišlapinti
po krūmu jazmino pakėlei žydrą
suknelę su geltonais žiedais
ją dovanojau tau per gimtadienį

ir žalumą nušvietė sėdmenys
kriaušės formos platūs ir glotnūs
akių neatplėšiau nuo baltumo
visą minutę kol seko čiurkšlelė

tie sėdmenys kaip priešistorinės
moters skulptūros rastos urve
sėdmenys tarsi nužengę iš drobės
erotiškiausio flamandų tapytojo

atrodo nieko už juos dailesnio
net sendamas vos sutramdau
sparčiai kylantį geismą kursai
nors aklas pirmasis pamato grožį

lig šiol manęs nepaleidžia mintis
tada apsvaiginusi lyg degtinė
jog tavo mieloji sėdmenys
kad ir kaip būtų keista turi sielą

 

superherojės

ei šaunuoliai ko giriatės pergalėmis
kur vamzdžiai patrankų kur kietos granatos

po sijomis kaba kojos smilkiniai suvarpyti
raumenys sukiužę į upės plieną
sprogusios širdys suėstos kepenys
gerklėje įstrigęs klausimo kaulas
už ką

gležnos superherojės su kūdikiais kaip trofėjais
nusigrimavusios veidus mėlynėmis
žygiuoja kaukšėdamos batais žudikais
grojant genų orkestrui

ei šaunuoliai pralaimėjimas užprogramuotas
prieš aušrą olų tamsoje jos formuoja
jūsų pavidalus pagal savo paveikslą

esate biologiniai laiptai kuriais jos kyla
į aukštesnį evoliucijos lygį

po laiko iš nuostabos plečiasi vyzdžiai
nejaugi jahvė pasikeitė lytį o gal
per amžius buvo dieviškai užsimaskavusi
femina

 

cirko statinė

akrobatas motociklu
cirko statinėje suka ratus

vis greičiau ir aukščiau
vis arčiau manęs
stovinčio viršuje prie krašto

ir štai sukuosi drauge
ant galinės sėdynės
svaigsta galva temsta žvilgsnis
prapuolu sau iš akiračio

naršau interneto portaluose
ieškodamas pranešimų
gal mane surado

jokios informacijos

skambinu be paliovos
draugams giminaičiams
į ligoninę nuovadą morgą
gal mane surado

ne man atsako nerastas

ta pati padangė o nepažįstama
tos pačios pievos o neregėtos
kelias tas pats o nutrūksta
kai bandau parsirasti namo

akrobatas motociklu
cirko statinėje suka ratus

 

grožio salonas

kirpėja sodina į krėslą
apsiaučia audeklu biolauko
čekšteli vieną sruogą

kaip kirpsitės pone
prašom trumpai

verpetai priešinas žirklėms
be to kišenėj špyga
iš įpročio nuo vaikystės
kai kirpykla atrodė
kankinimų kambarys
ir bliaudavau kaip ėriukas

krinta juodžiliai kuokštai
susivėlusios mintys
sentimentalūs jausmai
kompleksai ambicijos aistros

krinta palaidas liežuvis
trumparegės akys
klausyti nemokančios ausys
namo nestačiusios rankos
į kalnus nekopusios kojos

krinta šlubė širdis
galva stokojanti išminties
neišnaudotas penis
galiausiai kuprotas torsas

lėtai atsimerkiu
lengvas švarus nematomas

visiškai kitas žmogus
džiaugiasi kirpėja
šluodama mane nuo grindų
į celofano maišą

jau galima pažiūrėti į Dievą
pakabintą priešais

mokėti nereikia
viskas yra įskaičiuota

 

šnipas totemo

žydras miegamasis
užlietas kraujo spalvos saulėlydžio

boba trimis pagurkliais
pilvu nukarusiu liulančiu užpakaliu
pjausto skerdieną

nugarinė sprandinė kumpiai šonkauliai
mentė papilvė pažandė

šeriuotas diedas tarytum kuilys įmitęs
kriuksi ir krauna į sniego debesį
rožinius gabalus

jiedu gulas į migį gosliai priglunda
vienas prie kito šoninės
mėsa tai seksas o seksas yra mėsa

iš palovio kyšo išsišiepęs šnipas totemo

atbėga laiba mergelė
visa pažaliavusi šventai įsitikinusi
dilgėmis lašinių vanoti