miegamojo rajono gyventojai
būrelis gyventojų su kibirais
įvirsta į butą
atbėgom gesinti šaukia į ausį
kažkas čia dega
niekas nedega raminu apsirikote
bet jie mojuoja primargintais lapais
tiek to
aprodau kampus atveriu spintas
pakeliu kilimą leidžiu pažvelgti po lova
nei ugnies nei dūmų
vis tiek jie įtaria
kad gaisrą paslėpiau
it kokį kanapių šiltnamį
staiga sau pačiam netikėtai
imu liepsnoti
dega pakaušis šalta ugnimi
dega tačiau nesudega
man iš gerklės nugriaudi
ugningas balsas
esu aš tasai kuris esu
o jūs viso labo mano herojai
būrelis gyventojų nepuola žegnotis
esą tai jie mane kuria o aš tiktai kūrenu
sunku suprasti ko iš tiesų jie nori
labiausiai bijo sudegti
bet nedega tarsi asbestas
jie liejasi akyse ir blėsta
kai šiaip taip išeinu iš vaizduoklio
apsvilusia siela
pilna burna šlapių pelenų
šakose kraujagyslių vaismedžio
to paties kaip ir tu jos geidžia
to paties kaip ir tu naivuoli
įtikinėja mokyklos kieme
neva patyrę žinovai
parodę nešvankią nuotrauką
tai netiesa galvoji jos šventos
ir tyras tavasis žvilgsnis
tiktai kormoranai plasnoja
ak jau tie kormoranai
šakose kraujagyslių vaismedžio
nors dar neglostei mergaitės
sapne avataras atlieka
vyriškus judesius
iš ryto randi ant paklodės
ženklų kurie verčia nurausti
ar kas patikės kad nekaltas
kai jautiesi tarytum
pasimylėjęs prieš savo valią
su veneros paveikslu
pasuolėj išplėštu iš vadovėlio
šokančios
salėje tuščia
regis atlėkiau per anksti
lūkuriuoju
sukiojuosi ant parketo
pirmoji kurią šokdinau
truputį virpėjo
antroji šoko iškėlusi galvą
it žygiuotų kolonoje
trečioji judėjo kaip sraigė
trankantis rokenrolui
nesirenka muzikantai nei poros
ketvirtosios temperamentas
sproginėjo tarsi petarda
penktąją radau kampe
kai išvedžiau į salės vidurį
ją nuviliojo kiti šokėjai
su šeštąja stypčiojau
neišmokęs valso žingsnelių
vis dar nėra nė vieno žmogaus
sunerimęs išbėgu į kiemą
iš kitapus upės ataidi
ilgesinga muzika
akimoju ten atsirasčiau
dėl septintosios
pačios geriausios šokėjos
ji būtinai pašoktų su manimi
poinfarktinį neįgalųjį
ramtadrylia
nespėsiu
rimsta akių lėliukės
baigiasi paralyžius
tavo mieloji sėdmenys
parke užsimanei nusišlapinti
po krūmu jazmino pakėlei žydrą
suknelę su geltonais žiedais
ją dovanojau tau per gimtadienį
ir žalumą nušvietė sėdmenys
kriaušės formos platūs ir glotnūs
akių neatplėšiau nuo baltumo
visą minutę kol seko čiurkšlelė
tie sėdmenys kaip priešistorinės
moters skulptūros rastos urve
sėdmenys tarsi nužengę iš drobės
erotiškiausio flamandų tapytojo
atrodo nieko už juos dailesnio
net sendamas vos sutramdau
sparčiai kylantį geismą kursai
nors aklas pirmasis pamato grožį
lig šiol manęs nepaleidžia mintis
tada apsvaiginusi lyg degtinė
jog tavo mieloji sėdmenys
kad ir kaip būtų keista turi sielą
superherojės
ei šaunuoliai ko giriatės pergalėmis
kur vamzdžiai patrankų kur kietos granatos
po sijomis kaba kojos smilkiniai suvarpyti
raumenys sukiužę į upės plieną
sprogusios širdys suėstos kepenys
gerklėje įstrigęs klausimo kaulas
už ką
gležnos superherojės su kūdikiais kaip trofėjais
nusigrimavusios veidus mėlynėmis
žygiuoja kaukšėdamos batais žudikais
grojant genų orkestrui
ei šaunuoliai pralaimėjimas užprogramuotas
prieš aušrą olų tamsoje jos formuoja
jūsų pavidalus pagal savo paveikslą
esate biologiniai laiptai kuriais jos kyla
į aukštesnį evoliucijos lygį
po laiko iš nuostabos plečiasi vyzdžiai
nejaugi jahvė pasikeitė lytį o gal
per amžius buvo dieviškai užsimaskavusi
femina
cirko statinė
akrobatas motociklu
cirko statinėje suka ratus
vis greičiau ir aukščiau
vis arčiau manęs
stovinčio viršuje prie krašto
ir štai sukuosi drauge
ant galinės sėdynės
svaigsta galva temsta žvilgsnis
prapuolu sau iš akiračio
naršau interneto portaluose
ieškodamas pranešimų
gal mane surado
jokios informacijos
skambinu be paliovos
draugams giminaičiams
į ligoninę nuovadą morgą
gal mane surado
ne man atsako nerastas
ta pati padangė o nepažįstama
tos pačios pievos o neregėtos
kelias tas pats o nutrūksta
kai bandau parsirasti namo
akrobatas motociklu
cirko statinėje suka ratus
grožio salonas
kirpėja sodina į krėslą
apsiaučia audeklu biolauko
čekšteli vieną sruogą
kaip kirpsitės pone
prašom trumpai
verpetai priešinas žirklėms
be to kišenėj špyga
iš įpročio nuo vaikystės
kai kirpykla atrodė
kankinimų kambarys
ir bliaudavau kaip ėriukas
krinta juodžiliai kuokštai
susivėlusios mintys
sentimentalūs jausmai
kompleksai ambicijos aistros
krinta palaidas liežuvis
trumparegės akys
klausyti nemokančios ausys
namo nestačiusios rankos
į kalnus nekopusios kojos
krinta šlubė širdis
galva stokojanti išminties
neišnaudotas penis
galiausiai kuprotas torsas
lėtai atsimerkiu
lengvas švarus nematomas
visiškai kitas žmogus
džiaugiasi kirpėja
šluodama mane nuo grindų
į celofano maišą
jau galima pažiūrėti į Dievą
pakabintą priešais
mokėti nereikia
viskas yra įskaičiuota
šnipas totemo
žydras miegamasis
užlietas kraujo spalvos saulėlydžio
boba trimis pagurkliais
pilvu nukarusiu liulančiu užpakaliu
pjausto skerdieną
nugarinė sprandinė kumpiai šonkauliai
mentė papilvė pažandė
šeriuotas diedas tarytum kuilys įmitęs
kriuksi ir krauna į sniego debesį
rožinius gabalus
jiedu gulas į migį gosliai priglunda
vienas prie kito šoninės
mėsa tai seksas o seksas yra mėsa
iš palovio kyšo išsišiepęs šnipas totemo
atbėga laiba mergelė
visa pažaliavusi šventai įsitikinusi
dilgėmis lašinių vanoti