Valdas Gedgaudas

Algirdo Tarvydo nuotrauka

Valdas Gedgaudas
(1962–2013)

IŠ NEIŠLEISTOS KNYGOS
„STIPRĖJANTI JUODA"

MĖLYNAS MOTYVAS

Jei turėčiau balandžio sparnus
nusiplėščiau užkasčiau juos
ir duobei užlygintai tyliai
kad nieks negirdėtų ištarčiau:
„čia ilsisi mano sparnai"

arba įstiklinčiau įsirėminčiau
ankštoj pernykščių tarpstočių būdelėj
ant medvaržčio seno šalia dulkančio odmaišio
kuriame gurgžda smulkintų nuotaikų skiautės
rimtesniems vargonų taisymo atvejams – pasikabinčiau

jei turėčiau balandžio sparnus
jei žinočiau neabejočiau
kad jaučiu juos
vai lėkčiau vai skrisčiau
į nekaitomą tamsių mėnulio iešmininkų šiaurę

atsigulčiau ant kranto
šalia iškruvinto savo jėgos aitvaro
užpustyto vaikystės posūkio
tepaluoto sutręšusio pabėgio
po nereguliuojama dylančio debesio pervaža

 

POST MORTEM

Ar ten irgi būva ruduo
obuoliai tokie pat
geltoni su balkšvokais taškiukais
ar ten didelė auga žolė

ar toks pat ten dangus
iki mėlynumo raudono
įjuodęs prie virpančio lango
besiglaustant ryto žuvims

ar ten ir klevai tokie pat
besilošiantys upėn
ant kranto berniukui
sutemų sąsparas girgždinant

ar ten tiltas toks pat po kuriuo
mano siela sudrėkus
neįsidega lūžta degtukas
ir alkaną tamsą drebia naktis

 

AKROSTICHAS
JŪRATEI

Jonų Šventų pastoliai – sutema
ūgli žvarboka baltanytė
raudona kamža šermeninga džuljeta
agnùs gaidys blyškiu šventiko veidu švyti

tebaldas – auklė – kunigaikštis – ten
ėdrūnų nusiaubtoj veronoj – šiapus
picerija dangaus kur juodu sidabru šalvena
afišos senos su išblunkančiom premjerų datom

ugniasienių nebėr – tik žilas juokdarys
livrėja priešo barzdele oria kulisų kilpom
ėglingas lapkritis tarytum ėduonis
kur smaugia šitaip – net erinijos prikimsta

audra nurimo jau kraujingais pagardais
ignalina – mergaitė – ežeras – kraupokas
tavasis farewell – na pagaliau o kaip kitaip
– – ėtrioj tamsoj kurtus romeo juokas – –

 

STOTYS

I NUTEISIAMAS MIRTI

Gana čia suveltai kraujuot
pravėtytas apsipešiojęs iškylautojau
rugsėjo saulei į delyro šiaurę
įnyrant gal susikrakmolyk lovą klok ir prauskis jau

II IMA NEŠTI KRYŽIŲ

Sumautas angelas su maudymosi kepuraite
neveikiančio ant fontanėlio atrabailos
gėlėtom sauskelnėm tvarkingai pabalnotas
trimitų be bet vakarėjant budi

III PIRMASIS SUKLUPIMAS

„Pabūk dar", – tuštumai tariau
pilnai saulėtų motinos dienų
švelnių pavasario šaltukų
ir melsvo besibaigiančių žibuoklių vėjo

IV SUSITINKA SAVO MOTINĄ

Sugėrusi dienotvarkes sapnus ir išpažintis
apvaizdos išdurta akim dar kviečianti
pasiausti pastraksėt išgerti
vandenuko prieš neatsigrįžtant

V SIMONAS KIRĖNIETIS

– Ei Močkrušy! Kiek kryžiaus imsi?!
– Du su puse ir tą likutį kur prie šono
dar kirvį oblių kaltą duok vinių
drobulę baltą ir tą juodą kapiušoną

VI VERONIKA NUŠLUOSTO VEIDĄ

Jis šitiek metų šaukėsi mirties
kol vieną gan murkšlotą rytą
spigusis dukružėli kaip jauties
ji tarė tiesdama jam amžinojo atilsėlio kvitą

VII ANTRASIS SUKLUPIMAS

Nebesulaukęs hemoraginio „In fine"
jisai rymojo virvę kanapinę
užnėręs ant raukšlėto sprando
ir ąsotėlį ašaroms sumerkti prie krūtinės glaudė

VIII GUODŽIA VERKIANČIAS MOTERIS

Tu ja tikėjai!
Ir ji tavim!
Ar ne šaltoka judviem
nuo žvarbstančiųjų paskutinio geismo freskų rūsčio

IX TREČIASIS SUKLUPIMAS

Naktis be numerio be uniformos skiriamųjų juostų
tau anestetikų saldãrūgščių lėtai suleis
kai apie pabaigas pradžios vylingai užkukuos
tuščių vasario ampulių mergaitė

X APNUOGINIMAS

Žiemą išpjovė kreivai šaligatvin įaugusius medžius
o po to tas smulkiais kvadratėliais taškeliais juostelėm
ištapytas geltono sapno mandalos paukštis
išgaišusio rudens šermukšnyje kasnakt sudygstantis

XI KALAMAS PRIE KRYŽIAUS

Mano miško Kalvarijų broli
droviųjų avelių dresuotojau
gal be reikalo bandėm įžodint
tą negyvą nebeįžodinamą

XII MIRŠTA ANT KRYŽIAUS

Tas angelas su kaina ant peties
apleistoje paminklų dirbtuvėlėje šalia šventoriaus
brangus bjaurybė – nei žymės
kad būtų kada nors bent kiek kur nors skrajojęs

XIII ANT MOTINOS KELIŲ

Žaliuojančiu pleištu gegužių tvoskiančiais paparčiais
prakiurdytų gegučių dangumi išskaistintu
neužmirštuolių kairiniu indigo
veronikomis kadagiu kazokiniu žaizdas mazgoja kapininė nebylė

XIV KAPAS

Tiesiai – nuokalne į kairę – tiesiai įkalnėn
ir vėl kairėn ir į kalniuką dešiniau ir iki galo tiesiai tiesiai
iki ankštų lopšinių vartuose įstingusios
nebepakeliamos prabėgto Dievo motinos

XV PRISIKĖLIMAS

Kai nieko nebelieka tiktai liepsnos
tik anglijantis įžadų votas
šalto prakaito išmuštom slėpsnom
įmanu dar šiek tiek papozuoti

Draugai