Viktor Žilinskij

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

neadekvatus

neadekvatūs aplinkai veiksmai
atspindi būklę įprastą ligoniui
atrodo persirgai net tuo kuo nesirgai
išprakaitavęs vandenį ir orą

pro odos poras kalasi želmuo
kadais sodintas žemėj nederlingoj
tarsi sapnuotum sapną po kurio
tiktai sapnuot gebėtum arba mirti
-----------------------------------------
gebenės žiedas skleidžias akyse
ir akyse gebenės žiedas vysta
yra liga ir nėr ligos tik pirštų
subadė adatom naktis pagalvėles

 

migrena

užutėkiai gatvelių įteka
į kaukolės ąsotį
pro akiduobes
lyg kauktų kas
lyg skęstų neskandinamas
atstūmęs vakarykštę rankų šilumą

 

sąmokslas I

šiandien šunys visi palaidi
ir gyvenimas mano palaidotas
juodo alksnio viršūnėj ne lyg
atminty svetimėjančio artimo

jo dangus susimaišęs su žemėmis
sumaištis krečia tarsi liga
arba tartum vagis krato sąmonės
kišenes kuriose atkūkavusios
likus plunksna gegutės marga

šiandien viskas šiek tiek per vėlai
prasidėjo buvojo ir tęsėsi
ant vandens surūdijusiom šakėmis
ką rašiau kliedesiai apie sąmokslą

ką kliedėjau byla be įrodymų
aplankai juodo alksnio spalvos
baltos siūlės juos rišo vos vos
lyg rankas tramdomųjų rankovės
su šunų apdraskytais rankogaliais
seilių dėmės ir nieko daugiau

 

sąmokslas II

pro tarpuvartes lojantys šunys
šulinių apledėjusios akys
nugenėtomis medžių viršūnėmis
drasko dangų lyg juodąjį kaspiną

ledas aižėja. duženos. žingsniai
brėžia puslankį jauno mėnulio
trūkinėjančiom linijom šilto
neturėjimo tai ko neturima

iš burnos neišeinantis garas
lūpas užveržia priesaikos kilpa
nebegeist vienąkart išsidavus
pakartot geismo to išdavystės

nežinau apie ką loja šunys
jie ir patys nenori žinoti
į paklodę nakties įsisupęs
stoviu juodas balčiausiame gruody

 

nuotolis

atitolau nepasakodamas niekam
apie atstumą skiriantį nieką nuo nieko
dėliojau šovinių tūteles nejausdamas
parako kvapo. pirštų pririštų prie veiksmo
negebėjau atskirti tarsi juos jungtų užduotys
vykdomos vardan užduočių
nematydavau kaip sudeginusi užuolaidas
krenta šviesa lyg gyva. lyg nebe
bet krenta ir krenta tolygiai
ant gruoblėto dienų gobeleno
nepalikdama buvimo įkalčių
apie kuriuos nevalia prasitarti
net kliedint ligos patale

 

juodajai gulbei

tokia žiema
žemiau nebėr kur pulti
nebent į patalą pūkų
juodosios gulbės