Vytautas Kaziela

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 

/ / /

nebūk kaip žmogus

prisileisk paglostysiu

ežiuk

 

kitaip prasigersi

kojos neteksi

arba spyglių

 

prisimenu tėvas

prieš valdžią ir Dievą

šiaušėsi

 

štai ir nebeturiu

 

 

išrašai iš apklausos protokolų

 

1

išminčius žilas

veltui pyko

kad karalystę valdo plikiai

 

bet juk karūną

jiems lengviau uždėt

arba nukirsdinti – galva toliau nurieda

 

o miestelėnams kas

jiems reginio reikėjo

pasibaigė ir jie išėjo

 

kas į namus

kas pas Gertrūdą

ten pasistiprino truputį

 

aš viską iš šalies stebėjau

ir užrašiau

dar perspėjau visus:

 

gyvensit taip dangus užgrius

atbėgo kiškis ir patvirtino: jau griūva

Dabrišiaus lapei uodegą prisiuvo

 

kaip viskas klostėsi toliau

aš nežinau

 

atėjo traukinys

mane pažadino

ir aš išvažiavau

 

/ / /

įlipau į raudoną karietą

su vėjo žirgais

neatpažinai

 

bučiuoju atvėsusias lūpas

ir srūva vanduo

iš tavo akių

 

o sakai kad sapnuoju

 

o atsimeni

buvo kitaip

bet kur ten dabar prisiminsi

 

tuščiomis rankomis

tuščioje sieloje

vis bandau

 

pasodinti gėlę

 

/ / /

mano mirtis –

mano asmeninis reikalas

niekas negali atimti

primesti

sumodeliuoti gražesnę

arba atvirkščiai

 

daug metų sūnau

fotografuoju

jau mirusių veidus

ramybė sustingus po visko

ir nebaisu visai

 

parsivedu kartais

po darbo

kokią sieliūkštę

sėdim prie židinio

kalbamės apie tai

 

viską žinau

tai tik žiedlapiai krinta

tik prasiveria erdvės

ir pajunti

jau eini į tenai

 

/ / /

dar vienas bandymas

pasikarti

persipjauti venas

iššokti iš devinto

 

nugeibę kambarinės

depresijos gėlės

skambinti telefonu

iš niekur į niekur

 

nieko nebeturiu

tik pilnos kišenės nuotraukų

lyg pažymėjimas

kad kažkada dar ir tu

 

kelios monetos

kurių nebepriima

naujieji kavos aparatai

 

veidrodžiai neberodo veido

tik pirštai pasruvę krauju

 

liks žymės sakai

apčiupinėjai kiekvieną akmenį

 

net ir tą po kuriuo sunku

 

/ / /

tavo akys

dar pilnos rugpjūčio

šviesos

ir mano jaunystės

eilėraščių

kurių jau seniai

būsiu atsižadėjęs

 

delną kaip kriauklę

pridėjęs prie savo

ausies

klausydavaus vėjo

 

šaukdavo kažin kas

bet ėjau

atgal nežiūrėdamas

 

/ / /

silpnas esu

tačiau nebijau pripažinti

 

mano silpnumas

stiprybė

o gal sukapotas žaltys

į atmintį mano nušliaužęs

ir vėl pralaimėjau

tačiau pralaimėjau tik sau

 

yra klausimai

į kuriuos neturiu atsakymų

ir atstumai

kurių neįveiksiu turbūt

 

aš mylėjau tave

ir atstūmiau

ir sudeginau viską

kad būtų šviesiau

 

/ / /

nieko neatsitiko

tik mokėmės

vaikščioti vandeniu

 

tiksliau

truputėlį virš jo

kad būtų saugiau

 

susvaigo galva

ėmė krist ir kiti

dauguma net neišplaukė

 

/ / /

apdairi moteris

nuo pat ankstyvo pavasario

renka ir fermentuoja

 

pabučiavimus

 

vėlyvo rudens

vienatvės arbatai

Draugai