Gipsas

Pavėlavusiems –
ketvirtį vaško akmens.
Tokia pat bauda ir tam,
kas ateina į parodą su ginklu.
Arba netikėtai
atsuko kuprą.

Gildija
saugo namus
po liepos medžiais,
Senų amatų gatvėje.

 

Liliputo griuvimas

Sėdžiu žolėj,
kur pravardės nieko nesako.

Grybavau
lapuočių miške
šalia eglyno,
kur lapės po beržu
prišvaisto smėlio.
Kur dieną giliai oloje
pacypauja lapių jaunikliai.

Ne taip,
bet sėdžiu po saulės laidos.
Ne taip reikėjo pradėt.

Žvaigždė vakarinė
smulkiai liniuotam lape,
grūdėto dangaus šviesuma.
Buvo kaip buvo,
bus kaip bus.

Ką šaukėm
kadaise prasme,
tėra liliputo griuvimas
iš augumo
viso.

 

Negali būti

Daubos ir lomos,
dumbrės, duburkiai.
Per savaitę – viena diena.
Jei verandoj tik toks pagalvis,
geriau nieko.

Dėvėta istorija,
įpilk senbuvių sunkos –
besileidžiančios saulės poetą
ji glosto tarytum dvasia
ir vaiskiai liepsnoja.
Ją vadina klevų trauktine.
Įpilk sulig paskutiniais žodžiais.

Retai važiuojamu lauku
rangosi kelias į kalvą.
Girdėti,
kaip šniokščia jūra.
Tu nuklysti tenai,
iš kur dar įmanoma grįžti.

Nudėvėta istorija,
įpilk tos palaimos,
paskutinių žodžių galybės.
Kraipais pasigręžus,
lyg nenorėdama klausti,
ar tikrai per savaitę –
viena diena.

 

Brol

Paleisk akis.
Ant stalo puodelis
miglotos kafijos.
Paleisk, brol, akis.
Sekdamas ilgą sakmę
apie Tolmino kiemą,
pilną mokyto vyro,
tarsi nusimeti drapanas
savo žodžiais.

Sveiks, plikši,
teks gyvent,
kaip sako chirurgai.
Nuo amžių per amžius
daiktas savyje,
daiktas sau.

 

Kojūgalis

Atšlaitės jau vėsios.
Silkę suvalgei, papentį – taip pat.
Protarpiai
tamsią vėjuotą naktį.
Nemeluok net plikam laukui, –
tavo žingsniai,
visi tavo žingsniai panašūs.
Ištiesei ranką temstančiuos namuos,
net nežiūrėdamas žodžio.
Kelias ilgas, vietovė raityta.
Už tų pačių kopų lygiai per pusę –
šviesos spindulynė ir prapultis.
Pėdinai be lazdos,
pasiėmęs
peiliuką, šniūrelį, skatikų.
Laikykis, akių liūdesy,
iš savęs, –
bent jau šįryt.
Viesulas, kur, atrodė,
buvo pradingęs,
vėl suūžė
garsiai.

 

Pamarietei

Šaligatvio pakraščiu
bėga sodas,
pribiręs aitrių rojinukų,
vienmetis
su parko medžiais.

Niekam nežinant
pašlijęs giesmėj,
išblaškytas pažįstamų
ir išeinantis, –
klausykis nakties valandų,
kaip sendamos jos jaunėja,
kaip girdi artėjančius žingsnius
išlėkę lango stiklai.

Kaip tik čia
mudu susitinkam –
prie Vilhelmo kanalo.
Ir šiandien, ir šiemet,
begalę metų,
mano Pažįstama
ir Nematyta.

 

Oracija

Baikim skrabėt
gulsčiais žodžiais,
sakiniai balzgani kaip kazlėkai.
Verčiau pasėdėkim prie šaržų
sausa adata.
Sunkus jūsų būdas, patamsiai.
Užklumpat lyg maurai.
Niekur nebuvo po saule
nieko labiau elegantiško
už saiką.

Ką, krepšingalviai
sėbrai, velnio vabalai,
laigot po eterį.
Liaukitės laigę, krupiai,
imkitės darbo.
Kam tos pozos,
aptakios povyzos,
kam tas riestas patosas?
Jei liežuvaut,
tegu liežuvauja ugnis po pakura.
Niekdarys visada niekdarys,
net aukštyn kojom.

Vakar sutikau senbuvį,
sausą it pintis.
Jisai dar iš tolo:
– Kaip tau atrodo?
Ir stabdo, pričiupęs skverną.
– Gyvulystė, – sakau. – Gyvulystė.
– Taigi, brol, galvijai.

Dangus pašėlusiai aukštas.
Sutvinkčioja ežero lygis.

 

Kosulys

Ant dulsvo dugno
mišriame fone –
griuvėsiai derlūs ir vaisingi.
Margumo – kaip niekad,
troškimo atrodyt – per akis.
Praeitis – mažesnė nei niekas.

Į Nusukto sprando areną
veržias būriai šarlatanų
ir pučia lumzdelius.
Melodija didinga,
kupina giesmės,
kaip sakoma, –
ilgam prisiminimui

Būreliai
šarlatanų šoka
ir dainuoja.

 

Raižiniai

Lyg skara
ant akies – naktis.
Lyg raištis.
Mėnulis galuojas
didžiulių guobų šakose.
Belapiai šermukšniai, belapiai.
Didysis perėjūnas vėjas
labiau landus, nei šniokščia.
Pačią klaidžiausią melodiją
saugo viešbučio fojė.
Kam tie keli gyvenimai?
Užteks ir vieno. Noras atgimti,
dangaus troškulys. Gana
vieno karto. Vieno
vienintelio. Nėra
šventojo be būto,
nusidėjėlio – be būsimo.
Net ligoninės palatoj
kaskart mažiau tavęs, –
kelkis, Lozoriau,
kilk. Su Dievu.

 

Antriems metams

Gęsta atšvaitai,
pabėgėję į kalną.

Palikit mane –
bejėgis esu apsakyt,
ką ošė, skarojo gluosniai
aną tolimą metą.
Aukštoje dauboje
nebuvo liūdniausios
lapijos. Už ežero
rūko stačiatikių trobos,
nedidelis ūžavo kraštas.

Keistų limerikų dienos.
Būtuoju laiku
nuskaidrėjus pakrantė.

Sninga,
dieviškai sninga
ubago kąsniais.

Neišmokau
nieko mintinai,
palikit antriems metams.

 

Išdidžios kalvos

Senoji savaitė –
devynios dienos.
Nevenk miškuose pasiklydusios
pirkios.
Kalvos – išdidžios. Virš galingų laukų
pasirodė pajuodę debesys.
Kada tai nutolsi su jais
nuo savo kranto, nuo tilto,
kur gali užkibti
ir ežero dugnas.

Čia drėgnos ir tamsios naktys,
čia taip paprasta gyventi,
žvejoti triaušyne raudes,
vakarais eiti slėpynių.
Prieglobstis gryno medžio,
valia kalbėti negarsiai,
lygiu balsu.

Nusiprausi upėje ankstų rytą –
ji srūva pro pylimo apačią, –
matai keleivingą kaimynę
ir dviratį su priekaba.
Šio pašalio keleivis –
kaip iškoštas alus –
gali būti visoks:
šnekus, girtas, apvalus,
nusistelbęs, papjautas mielių,
smagus, ramus, patraškus,
apmūsojęs, vangus,
nusirinkęs, plėšiantis
savo statinę.