Walt Whitman

Waltas Whitmanas (1819–1892) laikomas vienu svarbiausių XIX a. poetų. Jo viso gyvenimo darbas – knyga „Žolės lapai“ („Leaves of Grass“) – pirmąkart pasirodė 1855-aisiais, joje buvo vos 12 eilėraščių. Poetui esant gyvam „Žolės lapai“ perleisti devynis kartus ir per tuos dešimtmečius pavirto milžinišku, daugiau kaip 400 eilėraščių tomu. Lietuvoje knyga išleista tik 1959-aisiais, gerokai vėliau nei kitur Rytų Europoje. Ją vertė lietuvių poezijos klasikas, lyrikas Antanas Miškinis. Ilgą laiką tai buvo vienintelis, kanoninis „Žolės lapų“ vertimas. W. Whitmano jubiliejui – poetas gimė prieš 200 metų gegužės 31 d. – ruošiama nauja jo poezijos rinktinė (verčia Marius Burokas ir Kasparas Pocius).

 

George’o C. Coxo nuotrauka iš Kongreso bibliotekos archyvo
George’o C. Coxo nuotrauka iš Kongreso bibliotekos archyvo

 

Kuomet klausiausi astronomo mokyto

 

Kuomet klausiausi astronomo mokyto,

Kai rikiavo jis man prieš akis įrodymus ir virtines skaičių,

Kai rodė dangaus žemėlapius, diagramas ir mokė, kaip apskaičiuoti

                                                          ir išmatuoti žvaigždes,

Kai sėdėjau salėje, klausiausi astronomo, girdėjau aidint karštus

                                                          plojimus,

Pasijutau nežinia net kodėl toks pavargęs ir liūdnas,

Kad atsistojau ir lauk sprukau,

Klajojau vienišas lietingą ir paslaptingą naktį

Ir į žvaigždes tylėdamas dairiausi.

 

 

Kada aš kaip Adomas ankstų rytą

 

Kada aš kaip Adomas ankstų rytą

Žengiu iš lapinės atsigavęs, saldžiai išsimiegojęs,

Pažvelki į mane ateinant, išgirski mano balsą, prisiartink,

Paliesk mane, palieski delnu mano kūną

Ir mano kūno nesibaimink.

 

 

Diena, jaunystė, senatvė ir naktis

 

Jaunyste, meili, didi, aistringa – Jaunyste, kupina jėgos, grakštumo

                                                          ir žavesio,

Ar žinai, kad po tavęs ateina Senatvė – tiek pat jėgos, grakštumo

                                                          ir žavesio turinti?

 

Nuostabi pražydusi Diena – spindinčios saulės, veiksmo,

                                                          svajonių ir juoko diena,

Iš paskos tau seka Naktis – su milijonais saulių, ji atneša miegą

                                                          ir jėgas grąžinančią tamsą.

 

 

Regėjau Luizianoje ąžuolą augant

 

Regėjau Luizianoje ąžuolą augant,

Vienišas stovėjo jis laukuos, samanos karojo nuo plačių šakų,

Vienas, be draugų užaugo, ošdamas linksmai tamsiai žalia lapija,

Nepalaužiamas, ruplėtas, galingas – jis priminė mane,

Tik stebėjausi, kaip jis galėjo, vienišas, be draugų ošti linksmai ir šlamėti,

Nes žinojau – taip negalėčiau,

Ir nusilaužiau šakelę su lapais, apvyniojau ją samanų kuokštu,

Ir parsinešęs namo, pasidėjau, kad nuolat matyčiau,

Ne tam, kad primintų kaskart man širdžiai brangius draugus

(nes šiomis dienomis apie juos tik ir galvoju),

O kad būtų neįprastas ženklas vyriškos draugystės ir meilės;

Ir tegul sau ąžuolas auga, vienišas, plačiuos Luizianos laukuos, tegul žvilga

                                                          saulėje jo lapija,

Tegul ošia linksmai, težaliuoja be draugų ir mylimųjų,

Nes aš gerai žinau – taip negalėčiau.

 

 

O, aš! O, gyvenimas!

 

O, aš! O, gyvenimas! Iš visų klausimų neatsikratomų

Apie begalines mažatikių vilkstines, apie miestus, pilnus

kvailių,

Apie mane, amžinai sau pačiam priekaištaujantį (nes kas kvailesnis

už mane, kas mažiau tikįs?),

Apie akis, veltui šviesą regėti trokštančias, apie tikslus niekingus,

Apie amžiną, nesiliaujančią kovą,

Apie varganus pastangų vaisius, apie nuskurusias mane supančias

juodadarbių minias,

Apie dykus ir veltui iššvaistytus kitų metus, kitų, su kuriais suvedė

mane likimas,

Klausimas: O, aš! – toks liūdnas ir neatsikratomas – klausimas: kas gero

Visame tame? – O, aš, o, gyvenimas!

 

Atsakymas

 

Tai, kad čia esi – kad gyvenimas esti ir asmenybė,

Tai, kad tęsiasi didis žaidimas ir tu prie jo poezijos eilute gali prisidėti.

 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

 

 

Girdžiu – Amerika dainuoja

 

Girdžiu – Amerika dainuoja, girdžiu aš įvairias giesmes:

Tas, kur mechanikai dainuoja, savaip kiekvienas – su džiaugsmu, stipriai,

Dainuoja stalius, matuodamas savas lentas ir rąstus,

Dainuoja mūrininkas, ruošdamasis darbui, taip pat jį baigęs,

Dainuoja valtininkas tam, kas valty jo, dainuoja junga garlaivio deny,

Dainuoja batsiuvys, sėdėdamas ant savo suolo, dainuoja stovintis skrybėlius,

Daina aidi miškų kirtėjo, daina artojo, skambanti nuo labo ryto ar per atokvėpį pietų, ar besileidžiant saulei,

Švelni daina mamos, jaunutės plušančios žmonos, mergaitės, kai ji siuva, plauna,

Kiekvienas jų dainuoja apie tai, kas sava jam ar jai – tik jiems priklauso,

Kas dieną giedama, tas skirta dienai – o naktį oš jaunuoliai, stiprūs ir sveiki

Ir atsilošę trauks savas dainas – stiprias ir melodingas. 

 

 

Kai baigiantis dienai girdėjau

 

Kai baigiantis dienai girdėjau, kaip mano vardas buvo sutiktas plojimais kapitolijuj – tai dar nebuvo laimingiausia man naktis,

Ir kai aš lėbavau pasiekęs savo tikslą, aš nebuvau toksai laimingas,

Kaip rytą, kai su aušra iš lovos pakilau puikios sveikatos, atsigavęs, su daina ir derlium sirpstančio rudens kvapsniu,

Kai pamačiau, kaip vakaruos išblyškus pilnatis pranyksta ryto šviesoje,

Kai vienas pajūriu klajojau, kai maudžiaus nuogas, kvatojausi kartu su vandenim šaltais, regėjau saulę kylant

Ir kai galvojau apie brangų draugą, meilę savo, atvykti besiruošiant – o, tada buvau laimingas,

O, tada kiekvienas kvapsnis buvo man saldesnis, kiekvienas kąsnis daug sotesnis, gražiau prabėgo ir diena,

Kita taip pat džiaugsmingai prasidėjo, o trečią vakarą atvyko draugas mano,

Ir tos nakties tyloj girdėjau, kaip vandenys lėtai, bet nepaliaujamai vis ritasi į krantą,

Girdėjau šniokščiant vandenį ir šnarant smėlį – norėjo jie pasveikinti mane,

O tas, kurį myliu labiausiai, miegojo su manim, po vienu užklotu vėsioj nakty

Ramybėj mėnesienos rudenio jo veidas į mane atgręžtas,

O jo ranka man švelniai apkabinusi krūtinę – tą naktį aš buvau laimingas.

 

     

Keliavau vienąsyk per sausakimšą miestą

 

Keliavau vienąsyk per sausakimšą miestą, bandydamas ateičiai dėtis į galvą jo vaizdus, architektūrą, papročius, tradicijas;

Bet dabar iš viso to miesto prisimenu tik moterį, kurią atsitiktinai ten sutikau, ji mane sulaikė, nes mylėjo;

Diena iš dienos, naktis iš nakties kartu mes buvom, – O visa kita pamiršau;

Sakau, prisimenu tiktai tą moterį, kuri taip aistringai laikėsi manęs;

Klajojam – mylimės – ir vėl išsiskiriam;

Ir vėl ji gniaužia mano ranką – aš neturįs išeiti!

Matau šalia savęs ją, šaltos lūpos, nusiminus, virpa.

 

Iš anglų kalbos vertė Kasparas Pocius

Draugai