Po duboso lapais

Sėdi po duboso lapais
tarsi po skėčiu.

Kojos nubraižytos,
švarkelio rankovės per trumpos.
Neklusni garbana nutįsus per kaktą.

Sulaikęs alsavimą
nykščiais spaudi žolės laiškelį.
Aplaižai suskilusias lūpas.

Tuoj sušvilpsi
grėsmingam pasauliui.

∗ ∗ ∗

Šalnotą rudenio rytą
į violetinę buožainę įsikibus kamanė.

Ilgai triūsusi darbininkė.
Jau be namų.

Atsargiai paglostau
purią pūkuotą galvelę.

Kamanė ištiesia koją.
Sudūzgia – leisk man numirti.

* * *

Pumpotaukšlis,
rauplėtas lyg karvės prusnos.
Bulviakasio vaikas, kietai suvystytas,
kruta karutyje tarp moliūgų,
debesis stumdo,
sunkius kaip bulvių maišai.

Aitrus bulvienojų dūmas,
arklio prunkštimas,
vėjo atgintos žodžių nuotrupos,
saulės žemas, įstrižas blyksnis.

Vieno balso ilgėsies,
iki šiol virpančio tavyje.

Prieš srovę

Ančių porelė
glotniai slysta prieš srovę.

Neregėt, kaip mina jų kojos
lyg drobės audėjos.
Virpantis pėdsakas tiesiasi.

Ir aš iriuosi prieš srovę.
Ne taip darniai. Ne taip glotniai.
Be pėdsako.

* * *

Vėsta vakaras.
Skinam avietes.
Jos lyg kraujas ant pirštų.

Išnyra krykaudamos gervės.
Tarsi kokia pasvirus viršukalnė
plauktų į Pietus.

Ar besulauksiu...
Tavo balsas toks lūžtantis.

* * *

Niauzgiantis pjūklų riaumojimas
nuo aušros iki sutemų.
Artėja, supa mūsų kaimelį
be senbuvių.

Dzūkų giria
traukias į nebūtį –
Huskvarna per šerdį
tarsi per širdį.

Nuo sienų, lubų, nuo grindų
sekioja įkypos pušies akys
net užsimerkus.

Skrendant namo iš Švedijos

Atrodo, lyg apačioje koks milžinas
būtų vaikščiojęs su liniuote,
braižęs stačiakampius, rombus, kvadratėlius,
kruopščiai dėliojęs, derinęs spalvas:
sodriai geltoną, tamsiai žalią, rudą.
Asfaltą ištiesęs kaip storą siūlą,
susuktą iš šiurkščios Gotlando vilnos,
pritupdęs raudonų namų, tvartų
ir daržinių, siloso žibančių bokštų –
dailiai dygsniavęs didžiulį skiautinį.

Perskridus Baltiją –
rusvai pilka šimtasiūlė.
Lopas ant lopo,
vietomis tarsi šunų iškandžiota,
skarmalai nudrykę,
spalvos išblukusios.
Bet tokia sava,
net graudu.