Vytautą Dumčių kalbina Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė

 Vytautas Dumčius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Vytautas Dumčius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Esate vienas iš nedaugelio Lietuvoje, verčiančių japonų literatūrą. Kaip ir kodėl ja susidomėjote?

Man tai pats sunkiausias klausimas, į kurį neturiu konkretaus atsakymo. Dažnai pats sau jį užduodu. Manau, kad tai atsitiko ankstyvoje vaikystėje, kai pirmą kartą perskaičiau japonų pasakų rinktinę „Gyvatės akys". Vėliau ją skaičiau labai daug kartų. Pasakos buvo labai neįprastos, keistos, įdomios, pilnos japoniškų žodžių. Kitas postūmis – studijos aukštojoje mokykloje. Per vieną paskaitą kilo diskusija, kodėl Lietuvoje nėra arba beveik nėra žmonių, gebančių skaityti ir suprasti hieroglifus, nors labai didelė pasaulio žmonijos dalis tai puikiai daro. Susidomėjau hieroglifo struktūra, sudedamosiomis jo dalimis, reikšmėmis. Taip prasidėjo japonų kalbos, kaip pomėgio, studijos.

2010 m. Japonijos užsienio reikalų ministerijos esate apdovanotas už neįkainojamą indėlį stiprinant Japonijos ir Lietuvos ryšius. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas? Kuo patraukė japonų kultūra, menas?

Man atrodo, kad mano indėlis nėra toks jau didelis. Tiesiog darau tai, kas man patinka ir įdomu, kartu tai rodydamas ir kitiems. Pasirodo, kad aplink labai daug žmonių, kuriems įdomūs tie patys dalykai. Apdovanojimas nustebino, bet ir patvirtino žinojimą, kad japonai niekad nepamiršta tų žmonių, kurie nesavanaudiškai kalba kitiems apie Japoniją, jos kultūrą bei žmones. O kultūra ir menas yra labai plati sąvoka, susidedanti iš daugybės paskirų sričių, kurių visų vienodai suvokti ir išstudijuoti neįmanoma. Tačiau tai turi bendrą kilmės ir vartojimo pradžią – atskiro individo saviraišką. Kiekvienas renkamės tai, kas artima mums patiems. Man tai buvo poezija ir kaligrafija. Abi šios sritys naudoja tuos pat pasaulio suvokimo ir jo raiškos principus, tik vienur – gyvas žodis, o kitur – rašymo priemonės. Ir vienur, ir kitur akcentuojama tuštuma, tam tikras minimalizmas, dažnas pirmapradis šiurkštumas.

Jums yra tekę stažuotis Japonijoje. Kokia tai šalis, Jūsų akimis žiūrint?

Didelė, įdomi, pilna kontrastų ir nuostabių, puikių žmonių šalis. Šalia aukštų technologijos pasiekimų gražiai gyvena ir veikia papročiai ir veiklos, nesikeičiančios jau kelis šimtus metų (arbatos ceremonija, kaligrafija, šaudymas iš lanko ar nedidelių kaimelių autentiškos šventės).

Kaip matote Japonijos kraštovaizdžio, kultūros, meno, kalbos, poezijos sintezę?

Ieškoti tokios sintezės turėtų būti viso gyvenimo mokslinis darbas. Tačiau per ilgą Japonijos kultūros istoriją šalies kraštovaizdis ir jo detalės apibendrintai nugulė hieroglifų struktūrinėse dalyse. Kaligrafinis ženklų užrašymas kai kada gali vaizduoti peizažą, o jų skaitymas platų ir išsamų pasakojimą gali sutraukti į trumpą ir maksimalią minties koncentraciją. Šie nuolat tarpusavyje susipinantys dalykai sukuria tą ypatingą kultūrinę terpę, kurioje kitos kultūros atstovas gali pasijusti tikras svetimkūnis.

Haiku – ypatinga literatūros forma. Tai prozinė poezija, kartais dar vadinama dvasine filosofija. Kuo Jus sudomino ši poezija? Kodėl būtent haiku?

Haiku susidomėjau būdamas Japonijos mokyklose. Ten yra privalomos haiku pamokos, per kurias visi vaikai kuria haiku kaip tam tikrą reagavimo formą į aplinkinį pasaulį. Kai tai pradedi daryti 6‒7 metų, kasmet, norom nenorom supranti principus, kaip beribį pasaulį gali sutalpinti į nedidelę kasdienės kalbos frazę. Tai suponuoja ir kartu keičia žmogaus matymą ir mąstymą. Įdomus ir atvirkščias procesas, kai iš vienos frazės gali išvesti daugybę skirtingų vaizdinių, minčių, filosofinių poteksčių, kurios gali būti aktualios konkrečiam žmogui konkrečioje vietoje konkrečiu laiku. Toks eilėraščio pulsavimas ir yra pats įdomiausias. Tad kiekvienas japonas gali parašyti haiku, jį komentuoti ir vertinti. Todėl mane ir sudomino minimalizuotos raiškos galimybės bei jų taikymo principai.

Ar galėtumėte nupasakoti poezijos vertimą kaip tam tikrą būseną, dvasinį procesą? Kada ir kaip ją verčiate? Kaip sulaukiate įkvėpimo?

Paprastai verčiu sau, nesistengiu kam nors įsipareigoti. Tai man leidžia poetinį tekstą palikti laike. Dabar išverstas tekstas dažniausiai turi keletą variantų ir iš karto paprastai nenusprendžiu, kuris geriausias. Palieku susigulėti. Per tą laiką būna, kad pats tekstas neduoda ramybės, vis verčia sugrįžti prie žodžio ar frazės, nes jauti, kad tai, kas išversta, dar nėra tai, ką autorius norėjo pasakyti. Kartais reikia kelių mėnesių ar pusmečio, kol savo vidumi arba netikėtai pamatyta situacija, vaizdeliu pajauti, kad atsirado autentiška mintis, kurią norėjo išsakyti autorius. Kartais po kurio laiko grįžti prie pirmojo, dažnai spontaniško vertimo varianto. Prievarta versti poezijos nepavyksta, tam reikia tam tikros vidinės būsenos, susikaupimo, kartais autoriaus biografijos ar laiko gilesnei analizei.

Kas verčiant haiku sunkiausia, o kas įdomiausia? Papasakokite apie patį procesą.

Tai, kas sunku, yra įdomu, nes reikia ieškoti menamų asociacijų, tam tikro kodo, kurį autorius mums liepia perskaityti. Kartais tie kodai būna labai aiškūs, tarsi specialiai apnuoginti ir iškelti į paviršių, kad skaitytojas juos priimtų tiesiogiai, o kartais, iš pradžių atrodęs vienalytis, toks kodas savyje slepia kitų kodų sluoksnius, ateinančius iš žmogaus būties, istorijos, kultūros reiškinių ar gamtos. Todėl sunkiausia minimalizuota vertimo forma perteikti šį daugiaplaniškumą (jeigu apskritai tai įmanoma). Pavyzdys galėtų būti šiuolaikinio haiku poeto Kato Shūson (1905‒1993) trieilis:

Perkraustymas...
Kyšo didžiulės kiškio
Ausys

Mūsų kultūros žmogus tokį trieilį priims (tikėtina) tiesiogiai. Supras kaip kasdienės buitinės situacijos aprašymą, kada iš vieno būsto į kitą persikrausto dar jauna šeima, turinti mažų vaikų. Tai simbolizuoja ne tik tiesus pasakymas „perkraustymas", bet ir žaislinio kiškio simbolis. Taip mūsų mintis gali nuklysti į jaunystės, meilės, darnios šeimos, mažų vaikų ir panašias temas. Tai bus neabejotinai teisinga. Tačiau japonų skaitytojas šį tekstą suvokia kiek kitaip – tai haiku apie Naujųjų metų laukimą. Patikslinsiu – liūdną laukimą. Nuo seno japonai turi paprotį prieš Naujuosius metus keisti susidėvėjusius ir suplyšusius namų tatamius (grindis). Tam būtina iš namo išnešti absoliučiai visus daiktus, kad jie netrukdytų dirbti. Daiktai paprastai sukraunami gatvėje prie namų. Baigus keisti tatamius, į namus daiktai sunešami atgal, tačiau ne visi. Tie, kurie nereikalingi, lieka gatvėje kaip šiukšlės, kuriuos surenka komunalinės tarnybos. Poetas aprašo situaciją, kada į namus neparnešamas žaislinis kiškis, kuriuo kadaise žaidė jo vaikai, vėliau vaikaičiai. Dabar jie suaugę ir net Naujųjų vakarą neaplanko seno tėvo. Tai liūdesio, vienatvės ir gyvenimo pabaigos simbolika, primenanti dėkingumo, atjautos ir pareigos problemą šiuolaikinėje visuomenėje.

Kuriuos iš savo vertimų Jums pačiam labiausiai norisi prisiminti ir paminėti? Kodėl?

Aišku, tai pirmoji vertimų knyga „Drugelis sniege". Pirmiausia todėl, kad tai pirmoji vertimo praktika, kai labai atidžiai, it per padidinamąjį stiklą ieškojai žodžio, kuris geriausiai atskleistų originalo mintį. Šioje knygoje yra labai daug tekstų, kurie man artimi.

Apie kuriuos iš jų galėtumėte pasakyti – tai būtinai reikia perskaityti?

Skaityti reikia visus – kiekvienas tekstas gali būti svarbus būtent šią sekundę. Popiet ar rytoj mes jį priimsime ir suvoksime jau visiškai kitaip, nes bus pasikeitęs mūsų santykis su pasauliu. Man haiku tekstai dėl to ir patinka, kad tam tikra prasme jie yra universalūs, daugiabriauniai ir gali būti pritaikomi kardinaliai skirtingoms gyvenimo situacijoms.

Kaip suvokiate literatūros vertėjo misiją, pagrindinį tikslą?

Kartais atrodo, kad pagrindinė vertėjo misija yra užtikrinti taiką Žemėje. Vertėjas ne tik išverčia kitos kalbos sakinius, kartu jis perduoda ir nedidelius kitos kultūros ženklus bei patirtį, kitos tautos mąstymo būdą ir požiūrį į aplinką ir žmones. Kuo daugiau bus vertėjų ar kitas kalbas suprantančių žmonių, tuo geriau suprasime, kas mes patys esame ir tuo geriau priimsime kitokį.

Kokiomis savybėmis, Jūsų manymu, turi pasižymėti literatūros vertėjas?

Kantrybe, įžvalgumu, kalbos jausmu.

Ko reikia, norint versti poeziją? Ką rekomenduotumėte jauniems vertėjams, dar tik pradedantiems versti poeziją?

Reikėtų gerai pažinti bendrakultūrinį istorinį kontekstą ir žmogaus psichologiją. Poezija yra ganėtinai asmeninis žanras, kupinas jausmų, emocijų. Šių emocijų raišką dažnai lemia išorės faktoriai, kurių suvokimas tiek poetui, tiek jo vertėjui yra be galo svarbūs. Kitas svarbus dalykas – suvokti žodžio vartojimo ribas, nes kiekvienas laikotarpis žodžius nuspalvina vis kitokiais niuansais. Ar šiandien poezijos vertėjas, verčiantis XVI a. poeziją, tikrai supranta to laiko žodžiui teiktus niuansus? Manau, kad sunkiausia yra suaktualinti ir priartinti tekstus prie šiuolaikinio žmogaus patirčių. Pradedančiam vertėjui rekomenduočiau nuolat plėsti ir atnaujinti žodyną iš kuo įvairesnių žmogaus veiklos sričių, pradedant psichologijos ir medicinos, o baigiant specializuotais technikos ar nanotechnologijų terminais, nes šiuolaikiniame, kad ir mažame tekste, jie gali būti greta, todėl labai svarbu žinoti kuo daugiau terminų. Kitas patarimas – susirasti pačiam vertėjui patinkantį poetą ir versti jo kūrybą plačiau analizuojant pačiam sau jo vartojamas poetines priemones. Tai padėtų rimtą pagrindą vertimo praktikai.

2008 metais esate tapęs „Poezijos pavasario" prizininku, gavęs Lietuvos rašytojų sąjungos prizą Už pasaulio poezijos vertimus į lietuvių kalbą („Paparčio šventi ženklai. Japonų trieiliai". Klaipėdos universiteto leidykla, 2007). Koks Jums buvo šis vertimas? Koks Jūsų santykis su juo?

Savitas santykis tiek su pačiu rinkiniu, tiek su jame esančiais tekstais. Rinkinį sudariau pats iš haiku tekstų, kurie jau keletą dešimtmečių spausdinami Japonijos mokykloms skirtose literatūros chrestomatijose. Tai reiškia, kad šie tekstai kaip pavyzdiniai vartojami formuojant jauno žmogaus požiūrį į literatūrą, poeziją, kultūrą ir istoriją. Jų kontekstas dažnai tolimas ir nesuprantamas Vakarų kultūros pasaulio žmogaus kontekstui. Man kartais atrodo, kad šiuose trieiliuose nėra poezijos. Tokios, prie kokios pratę mes. Giluminė šių tekstų prasmė intuityviai geriau suvokiama Rytų mentaliteto žmogui. Todėl man labai džiugu, kad šis rinkinys buvo pastebėtas ir įvertintas.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą „Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas" remia LR kultūros ministerija.

Loading

Naujausias žurnalo numeris:

b_115_160_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-10-13_nr._3633_2017-10-13_nr._3633_virselis.jpg

b_115_160_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-10-13_nr._3633_2017-10-13_nr._3633_turinys.jpg

 Žurnalas prekybos vietose pasirodo penktadienį.

Elektroninė versija – vėliau, artimiausią trečiadienį čia

    b_250_202_2734_00_images_iliustracijos_skelbimai_2017_premunerata.png

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai