Agnė MACKEVIČIŪTĖ. Į Lokarną paskui Lorną

Iš gatvės koanų: „Reikia 3D formato sąsiuvinio!..“
3 klasės mokinė

Piazza GrandeBuvau įsitikinusi, kad pirmą kartą Lokarno vardą perskaičiau filmo „Lornos tyla“ titruose, ir kad šis filmas tame festivalyje kažką laimėjo (pasirodo, kad ne, viskas – tik mano vaizduotėje), o kadangi anas man baisiai patiko, tai viskas sulipo, pradėjau Lokarną įsivaizduoti esant tą mišką, kuriame Lorna bėgo. Jau nepamenu, kaip baigėsi Lornai, rodos – nekaip. Užtat man – kuo baisiau, tuo geriau. Tikriausiai todėl ir patiko, ir jog su tėvu mėgome grybauti, o univerkėje vėl skaitėm „Anykščių šilelį“, ir jog Londone nėra normalaus miško. Vieną birželio rytą išgirdau savo balsą: „Noriu į Lokarną.“
Rūpestingi žmonės nesuprato, jog gąsdindami, esą Šveicarijoj brangu, tik dar labiau kursto mano aistras. O kai likus porai savaičių iki kelionės, paaiškėjo, kad 1) niekas manęs nepriims net ant sofos (dėl Lokarno tapau populiaraus „couchsurfing“ ratelio nare, švystelėjau privalomą 20 dolerių auką); 2) vienas tenai turėjęs keliauti tautietis lieka namie, nes nepaeina, o kitas bus reikalų įkaitas ir susitikt negalės, supratau – man bus ir vieniša, ir būsiu alkana, ir svarbiausia – miegoti tikriausiai teks po medžiu (TAI YRA TRUPUTĮ  BAISU). Pasirinkimo nebeliko. Aišku, važiuoju.
Pirmą kartą sumišau traukiny – pasivaideno, kad Lokarną jau pražiopsojau. Šiaip buvau apsisprendusi atostogų savaitę kalbėt minimaliai, bet striokas akimirksniu grąžino į civilizaciją, šalia sėdinčio senelio paklausiau, gal žino, ką man daryti. Angliškai išgirdau kažką panašaus į „sėdėk užu kėdės“ ir nebeliko kelio atgal. Paaiškėjus, kad vyrutis gyvena prie pat Lokarno, jau matė keletą festivalio filmų, turistams nuomoja porą kambarių, šįvakar, kadangi neturiu kur gyventi, suteiktų man kambarį už 20 frankų, miškas ėmė dar labiau tolti. Mėginau susigrąžinti kailį atsikalbinėdama, jog man gerai ir lauke; vėliau pakeleivio entuziazmą tikėjausi atšaldyti sakydama, kad mokėsiu daugiausiai 10 svarų už naktį... Jis viskam pritarė... Galiausiai, atvykus į vietą, paaiškėjo, kad miško čia niekada ir nebuvo, čia – milžiniškas ežeras ir kalnai. Gerai jau gerai, jei ne miške, tai dieduko bute. Silpnų nervų skaitytojams noriu pranešti, kad diedukas buvo nuostabus, susidraugavom, visą savaitę miegojau jo virtuvėje ant siurbliu pripūsto čiužinio, gėrėm vyną, šnekėjom ir meiliai tylėjom. Jau pasiilgau.
Visą pirmą dieną žiūrėjau į ežerą. Niekas nebūtų nutempęs į kiną. Mačiau, tokių kaip aš – daug. Visos pakrantės nutūptos žmonių ir svajingų ančių. Nežinau, ar tikrai kraštovaizdis formuoja mentalitetą ir ar galima įprasti stebėti pasaulį, jei turi gražų horizontą, bet Lokarnas paliko žiūrinčių žmonių įspūdį: iš vienos kino salės į kitą migruojančios minios, ežerą  ir kalnus medituojantys nuogaliai, balkonuose besiramstantys dėdės, sekantys lekiančias mašinas ir tarp jų nardančius turistus.
Filmas „Karolė Rusupulus: moteris su kamera“ („Carole Roussopoulos, une femme à la caméra“, rež. Emmanuelle de Riedmatten, 2011, Šveicarija) – dokumentika apie a. a. šveicarų režisierę feministę – buvo ypatingas, ir ne tik dėl to, jog jis man čia buvo pirmas. Karolė tokia graži, linksma ir stipri, kad apie šį filmą nebegalėjau galvot kaip apie vietinės reikšmės kūrinį. Ir ką apskritai reiškia, jei kalbama apie žmonių teises, pasipriešinimą sveikatai žalingiems stereotipams ir normoms? Sveiki žmonės yra aktyvūs ir juokiasi, šitaip atrodė ji ir jos draugės (kaip tada ima nervinti visos nesąmoningos „silpnosios, pasyviosios lyties“ etiketės). Susikibusios už parankių jos žygiavo feministiniam marše, dainavo linksmas daineles ir išsidirbinėjo lygiai taip, kaip rusai filme „Žiema, žiema, bėk iš kiemo!“ („Winter, go away!“, Jungtinė jaunų režisierių grupė, 2012, Rusija) dainuodami mitinge: „No Putin, no cry!“ Buvo parodytos ir jau visiems žinomos „Pussy Riot“, strakaliojančios cerkvėje. Žvengiau visa gerkle, tada dar nežinojau, kaip joms baigsis. Gaila jaunų, linksmų ožkelių, išdrįsusių pareikšti savo nuomonę autoriteto paunksmėje. Beveik visi šiame filme parodytieji arba jau sėdėjo, arba už grotų sėdi jų artimieji. Drąsūs žmonės tokią tvarką priima kaip neteisėtą realybę, priešinasi, bet jiems tai – ne kliūtis, ne priežastis nustoti gyventi.
Dokumentikos Lokarne – begalė. Ja pasitikėjau labiau nei žiniomis, tad kiek įmanydama lopiausi išsilavinimo spragas, pasižiūrėjau, kaip revoliucijos metu atrodė Libija („Libya hurra“), kaip vargsta (dėl prieš vestuves prarastos nekaltybės) visuomenės atmestos Maroko mergaitės („Dance of the outlaws“), kaip dirba Somalio piratai. Arba tiesiog mėgavausi absoliučiai mano estetinį skonį atitinkančiais „Rio“ (rež. Sarah Morris, 2012, JAV) vaizdais. Tobulas filmas apie brazilus ne brazilams. Jokių tekstų, jokios sambos, kiek pesimistinė elektronika, leidžianti tapatintis su nieko toje šalyje nesuprantančiu atvykėliu. 
Po vakaro žinių norisi vaidybinio filmo, tad kulniuodavau į gražiausią dienos reginį – vakarinį seansą pagrindinėje miesto aikštėje – Piazza Grande, kur telpa „tik“ 8 tūkstančiai žiūrovų, todėl minios žmonių plaukimui link pažadėtųjų kėdučių startuoja prieš pusantros valandos. Smagi auditorija gyvai reaguoja, kartu juokiasi ir, jei baisu – rėkia. Labiausiai mane sužavėjo šios minios gebėjimas kartu pastebėti ir paploti danguje krentančiai žvaigždei, tingiai virš mūsų praskridusiam sklandytojui, o  ant scenos apdovanojimo atsiimti užlipusiam ir pravirkusiam jautriam kino prodiuseriui Arnornui Milcanui įkvėpti vieną žiūrovę –­ tiesiog nubėgti ant scenos ir nuo visos publikos jį apkabinti. Man regis, tada apsiverkiau ir aš. Apsiverkiau ir kitą vakarą. Kai verkė kitas vyrukas, šį kartą Gaelis Garsia Bernalis. Apdovanojimo už nuopelnus atėjo atsiimti su broliu ir per padėkos kalbą broliukui tarė: „Ačiū, be tavęs to nebūčiau padaręs“, o tas puolė į pačias nuoširdžiausias dūdas! Nieko neliko nei Bernaliui, nei man. Kas dėjosi aplinkui – nemačiau. Akys buvo užpiltos meile Lokarnui.
Nežinau, ar šie verkiantys vyrai atvėrė man jautrumo akis, bet pamenu, kokia susiraukusi, pikta ir ašarota išėjau iš filmo „Kai ateina naktis“ („When Night falls“, rež. Liang Ying, 2012) apie moterį, kurios sūnų nuteisė mirties bausme, o ji neturėjo galimybės atsisveikinti (juk visam laikui!), apkabinti savo vaiko. Kinija. Dviračiu be teisių važiuojantįjį užpuolė policininkas, kurį jaunuolis gindamasis netyčia nužudė. Privaloma pažiūrėti tiems, kas nėra skaitę Kafkos. Skaudu. Tiems, kurie skaitė, bus dar skaudžiau. Aktorė Ai Nan gavo apdovanojimą už geriausią vaidmenį. Dar vienas filmas, po kurio labiau jautiesi žmogumi.
Atostogų režisierius Valteris. Autorės nuotraukosO žmonės yra smalsūs, ane? Visada norisi pamatyti, kas šviežia ir nauja. Lįsdavau paspoksoti jaunų režisierių. Labiausiai prijuokino sarkastiškas, mažo biudžeto filmas „Beždžionė“ („Ape“, rež. Joel Portrykus, JAV, 2012) apie nevykėlį Amerikos barų komiką ir prancūziškas, gyvas, kvapą gniaužiantis smagus filmas „Klubų judesiai“ („Les Mouvements du de bassin“, rež. HPG, 2012). Po festivalio panūdau mokytis prancūzų, vokiečių ir italų, nes vietiniai, kalbantys visomis kalbomis, nesivargino versti, ką tauškė šio filmo kūrėjai. Tada kramčiau lūpą. Gailiuosi, kad jo nepažiūrėjau antrą kartą. Velnias. Laukime, kada jį atveš arba išleis DVD.
Weso Anderso mėgėjams turėtų labai patikti „Somebody up there likes you“ (rež.  Bob Byington, JAV, 2011), o filmas „Starlet“ (rež. Sean Baker, 2012, JAV) nustebino subtilumu. Romantiška, juokinga, tyli istorija apie jaunos, fainos panos, klimpstančios į pornoverslą, draugystę su močiute. Buvo užkabintas toks keistas, nepamenu, ar kada apskritai kine matytas momentas, kai žmogus klimpsta į bėdą. Geras žmogus, bet klimpsta į bėdą. Įklimpo dar ne visai, ne kaip kokiam Aranofsky’o „Requiem for a dream“, bet jau klimpsta. Labai gražiai, graudžiai, juokingai parodyta.
Buvo dar daug gerų filmų, dėl kurių kovočiau su skeptikais, bet gaila skaitytojų. Skaitymas vargina. Postmodernistams stogą  turėtų  nurauti „No“ (rež. Pablo Larrain, 2012), visai savaitei prajuokintų prancūziškas „Kamilę atgal“ („Camille redouble“, rež. Noeme Lvosky, 2012; laimėjo žiūroviškiausio filmo prizą), keistai, keistai apie žmones susimąstyti priverstų (jei išsėdėtumėte) „Polvo“ (rež. Julio Hernandez Cordon; „Kino pavasaris“ rodė jo „Degalinę“).
Po filmų peržiūros savaitės (spėjau pamatyt apie 30 juostų) uždarymo dienai nebeturėjau jėgų. Taip nutinka itin retai. Vadinasi, kasdien matei daugiau nei porą labai gerų filmų, visi informacijos priėmimo, emocijų resursai jau išnaudoti. Iš pat ryto pamėginau žiūrėti vieną, kitą –­ jaučiu, nebelenda kaip trečias cepelinas. Grįžau į butą pas draugą dieduką Valterį (tikiuosi, tai – neįžeidžiantis epitetas, jam – 69 m.) ir likusią dieną šlaisčiausi su nuostabiausia, iš esmės nepažįstamų žmonių šaika: su juo, jo mergina Silvana (49 m.) ir Silvanos drauge (atleisk, pamiršau tavo vardą!), t. y. mano (28 m.) atostogų filmo režisieriumi ir ko.
Kadangi uždarymo ceremonijoje nedalyvavau dėl minėto sveikatos sutrikimo, Lokarnas ir jo festivalis mano galvoje vis dar tęsiasi. Nemeluosiu – sapnuoju nusipirktus leopardinius skėčius, su kuriais per lietų šlepsėjom iš salės į salę. Leopardas –­ festivalio, Liūtas –­ miesto simbolis. Šių katinų kvėpavimas vis dar persmelkęs mano jusles, kaip ir vizualiausias, gaivališkiausias festivalio filmas „Leviatanas“ („Leviathan“, rež. Lucien Castating-Taylor, Verena Paravel, 2012).