Norėčiau ir aš galvoti apie kambarius, kuriuose kažkada gyvenau, bet galiu galvoti tik tai, kas šauna į galvą. Ir štai. Mano galvoj trylika kvadratinių metrų su minkšta lova, kieta kėde ir svetima lentyna. Be manęs šita studija sveria tris šimtus kilogramų, su manimi –­ tris šimtus penkiolika, mat čionai atėjau su penkiolika kilogramų.

Nežinau, kas čia gyveno anksčiau, bet ką nors galima spręsti iš rasto plauko storio ir ilgio, o plaukų radau tiek pat kiek trumpų blizgančių peilių. Šakučių radau šiek tiek daugiau. Na, ir ėmiau gyventi trylikos kvadratinių metrų gyvenimą, miegoti ant svetimų pagalvių, rengtis svetimus rūbus. Iš plauko storio ir peilio blizgio galima spręsti, kad čia gyveno milžiniška negrė – kavos spalvos akimis, saldžiu žvilgsniu, turbūt ji ir primūrijo į sieną lėkščių su būgnais, kurių kasnakt turiu klausytis. Paskui radau papuošalų, panašių į arklio aksesuarus – kamanas ir pavaržas, bet neabejoju, jog nagai ir auskarai – gražiausi jos papuošalai.

Kur nors persikrausčius, dažniausiai perstumdau baldus, nežinia, ar nuo to kambarys pasikeičia ar ne, bet iliuzija yra. Beje, pastebiu, kad perstumdžiusi sofas ir kėdes, perkabinus paveiks­lus, tampu išdidi, lyg aš būčiau tas kėdes sukalus ir tuos paveiks­lus nutapius. Dargi tas pats ir su pakabintu chalatu ar stikline pieno, jei chalatą pakabinu ir stiklinę pieno pastatau tinkamoje vietoje, tampu išdidi ir retkarčiais žvilgteliu jų pusėn, kad vėl išvysčiau savo gražiai pastatytą pieno stiklinę. Mėgstu derintis prie pieno stiklinių, sofų, plakatų ir chalatų. Visa tai iš mano tuštybės ir dėl to, kad esu šiek tiek panaši į kambarius.

Ir štai, šitų trylikos metrų nepajudinsi nė iš vietos, nebent virptels, tad daužysiesi į tuos pačius kampus, būsi neišdidi, miegosi tokioj pačioj pieniškoj tamsoj, nes kaip reikiant tamsa čia niekad neįjuosta, o ir šviesos čia ne per daugiausiai, nes tokioj ankštybėj nieko matyti ir nereikia, viskas nujaučiama: nuo sienos kris tas pats veidrodis, kėdė pasiūlys atsisėsti, bet greitai atsigulsi, nes šitoji kėdė sena, apgaulinga ir savo sėdėtojų nelaiko – leis tik prieiti prie jos iš dviejų pusių: iš vienos pusės prieis tie, kurie išlips iš spintos, iš kitos tie, kurie iš lovos.

Viskas vyks taip, kaip jau kažkam vyko, o tu bijosi, ir, kai bijai, visada pravartu išjungti šviesą, vis tiek neskaitai ir nesiuvi, ir klausytis krebždesių, skrebesių arba pasikviesti svečių, gal jie ateis, atsineš avokadų košės, išgersit vyno už ką nors, už ką čia jau buvo išgerta, pavyzdžiui, už visus tuos, kurie jūroje. Gal net užmirši, kad baisu, ir šoksit taip, kaip jau seniai nešokama, pjausit grindis, išsitiesit, susiriesit, įsivyniosite į tapetus, karstysitės ant kėdžių ir senoviškai sklandysit tarp senų daiktų, ir rankomis judinsite ore pakibusius daiktus, nes gražu. Ir neaukštai. Pradedi viską matuotis – šaukštas per didelis, batai irgi, bet rankena tinka –­ ir rankai, ir paveikslui, stengiesi apskaičiuoti, kiek įmanoma nutolti nuo stalo – penkis žingsnius, nutari pažiūrėti, ar įmanoma įsisprausti tarp dešiniojo spintelės šono ir sienos. Neįmanoma, net pilvą įtraukus. Trylika metrų žiūri į tavo nieko naujo nebesitikinčią povyzą ir pradeda siūlyti paslapčių. Štai ima ir iškrenta iš kokios lentynos varlė – žalia, plastikinė, paspaudi pilvą ir pradeda burbuliuoti kiniškai.

Jei toliau ieškotume duomenų apie čia anksčiau gyvenusį, suprastume, kad jis buvo sadistas, mat radau peliuką mikį surištą virvėmis, dargi įvairiausių žnyplių, žirklių, skalpelių, butelių – ilgiausiais, ploniausiais kaklais, tokius plonus kaklus dar turi Modigliani nutapytos mergelės.

Mokslininkai sako, kad daiktai ir gyvūnai supanašėja su su jais gyvenančiais žmonėmis. Mano dėvėta pagalvė šlakuota ir miegant visada spaudžia ausį. Ką galima iš to nuspręsti? Nieko. Nebent ką nors apie gyventojos ausies formą ir tai, kad ji strazdanota. Pagalvė turi daug prisiminimų apie ausis ir kasnakt spausdama man ausį liudija mačiusi ne vieną ir ne dešimtis ausų. Įsivelku į jos sukneles, naktinius ir marškinius. Marškiniai visada išsipeša, suknelės priekis visada persisuka į nugarą. Ką galima iš to spręsti? Nebent ką nors apie gyventojos priekį ir nugarą. Gyventoja man paliko ir popierinių ženklų – metro bilietėlių, kartono, popierinių stiklinaičių ir net popierinį švarką. Jei pakils dulkės, apsivilksiu. Stalčiuj dargi radau atviruką, joje miega mergelė, rankoje laikydama gėlių vainiką, su užrašu „Hortense". Ką tai reiškia? Nieko. Arba tai, kad ji vardu Hortense, o jos rankos pina vainikus iš gėlių, kurias randa. Šalia buvo ir kitas atvirukas – jame miega vaikinas, rankoje laikydamas dviračio ratą. Ką tai reiškia? Tai, kad jis vėžinasi dviračiu, arba tai, jog jis turi dviračių –­ įvairių ir įdomių, ir kitokių, leidžiančių minti ir miegoti. Galiausiai supranti, kodėl čia tiek mažai popieriaus. Dėl tirštų garų, kurie nepaliaujamai kils vos tik įjungus viryklę ir sudegins tavo popierinius švarkus ir sijonus. Dabar rūbus perku tik iš lakuoto popieriaus, kad nuo garų nepermirktų. Anksčiau ar vėliau trylika kvadratinių metrų pradės tave reketuoti ir vienu metu galvosi apie keturis dalykus – kairę, dešinę, viršų ir apačią. Ir niekada apie vieną.

Ir štai. Netrukus pradedi auginti tropinius augalus, nes karšta, nes šitie trylika kvadratinių metrų arklio kūno temperatūros – 38°C, todėl galima auginti gėles – įvairiausias ir įdomiausias, ir tokias, kurias reikia auginti ark­lio pilvo temperatūroje.

Tuoj pradėjau viską žinoti, turbūt dėl to, kad į stalo kampą atsimušiau tiek pat kartų, kiek į jį atsimušė ankstesnysis gyventojas. Tokiu atveju geriau atsidaryti langą ir pabūti už lango, ten tamsa, šviečia tik kaimyno ranka, mat aureolę jis nešiojasi ant rankos.

Tuoj pradėjau žinoti, koks rytoj bus oras, nes jei tavo nuogas kaimynas vidurnaktį šluostosi veidą, pustosi ir į akis lašinasi vaistus, o apačioje tuo metu pamatai negriukų šutvę, rytoj bus giedra.