Aldona Ruseckaitė. Šešėlis JMM

Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos

Tarp Rektoriaus namų ir Kunigų seminarijos penkios minutės kelio, skiria tik aukšta mūrinė siena, kurioje išlikę dveji varteliai. Kas dieną takeliu į darbą, namo... Stora siena lyg pasaulio ašis, atskirianti visai skirtingus polius. Čia, rūmuose – kūryba, poezija, muzika, gėlės... Ten, Seminarijoje – pareiga, nesibaigiantys administraciniai ir ūkiniai rūpesčiai – laiko vagiliai, sveikatos niokotojai.

Maironis buvo pusiausvyros žmogus. Jam pavyko suderinti abi savo puses, tik kieno kaina? Per dvidešimt dvejus rektorystės metus ne kartą buvo užsiminęs, jog norėtų turėti daugiau laiko kūrybai, bet nepavyko išsivaduoti.

Rektoriaus pareigos – negi kalėjimas, galėjo užsispirti, palikti postą, pasirinkti laisvę, tačiau šito nepadarė...

ŠEŠĖLIS:

– Žinau, Šeimininke, tau pasilikti tik kūrybos darbus būtų buvę per mažai. Nors ir padejuodamas, bet troškai veiklos, norėjai turėti visuomenėje svorį, didžiuotis pragmatiškais pasiekimais, matomais rezultatais. Kūryba – dvasinė gelmė, apie ją nei kalbėti, nei girtis nemėgai, ji tiesiog išsprogdavo, tuomet laukdavai įvertinimo. Kasdienybėje nevadinai savęs poetu... Buvo kita tavo būdo pusė – pareiga, prievolė, jaunuomenės ugdymas, galop tarnystė Aukščiausiajam. Po ilgų rektorystės metų Seminarijos ir Rotušės aikštės rūmų gyvenimas tarsi susiliejo, turtai susimaišė, atsirado priklausomybė – juk gyvenai su seserimi Marcele Seminarijai padovanotuose palociuose. Daug visko susidėjo –­ gerai tave suprantu, kodėl nemetei rektoriaus pareigų...

1928 metų gegužės vidurys, šilta, į akis plieskia saulė. Seminarijos kieme sukiojasi Rektorius, šiandien pirmą kartą išsitraukė vasarinę skrybėlę, lyg kažko lūkuriuoja, žvilgčioja į laikrodį. Pro šoninius vartelius nuo Šv. Jurgio bažnyčios ateina būrelis tvarkingai išsirikiavusių dvasininkų, pirmasis taku atkeliauja Ekscelencija arkivyskupas Juozapas Skvireckas, už jo –­ Šventojo Sosto pasiuntinys Aloizas Faiduti, prelatas Jakštas, yra voroje ir daugiau žinomų kunigų. Visi pasirengę į kelionę, tad nusiteikę linksmiau nei visada. Iš Seminarijos rūmų būriu išvirsta profesūra ir dėstytojai. Gatvėje laukia autobusas su atsikišusiu buku priekiu, važiuos jie netoli, tik keliolika kilometrų už Kauno, į Lapių valsčių – į Kunigų seminarijos palivarką. Kelionės tikslas keistokas – žinoma, pirmiausia nori apžiūrėti Seminarijos turtą, tačiau yra ir kita priežastis. Rektorius nujaučia, bet kol kas tyli, galbūt jam nori padaryti staigmeną, tad geriau neišsiduoti. Netrukdyti kitų sumanymams, juoba Ekscelencijos – su juo sutardavo visada geruoju, nusileisdavo, prisitaikydavo, nuolankiai kreipdavosi...

Garbingasis būrys vaikšto po Kunigų seminarijos – iki šiol vadinamą Šakių – palivarką. Darbininkai viską sutvarkę, takai pabarstyti smėliu, sodas didžiulis – kelios dešimtys obelų, netrūksta kriaušių, slyvų, vyšnių – kamienai nubalinti kalkėmis, žemė supurenta. Bendrakeleiviai žino, jog Rektorius yra išmaningas sodininkas, todėl leidžia jam pasididžiuoti obelimis, kai kurias jis ir pats įskiepijo, ir visus obuolius yra išragavęs. O sodas kaip tik šiuo metu žydi! Slyvų žiedlapiai jau sukritę ant juodos žemės. Svečiai žvilgteli į tvartą, kluoną – čia brazda gyvuliai, sužvengia laukų pasiilgę arkliai. Aplinkui šešiasdešimt hektarų palivarko žemės, gaila – nėra miško. Dėl jo Rektorius labai išgyvena, nes baisiai trūksta medienos seminarijos statyboms. Susėda pietų, šeimininkės privirė dešrelių iš šviežios kiaulienos, pūpso pilni dubenys, neša švelniai rusvos giros ąsočius. Palivarkiečiams buvo pranešta, kad atvyks garbingi svečiai, tad neriasi iš kailio. Nuotaika puiki. Gurkšnojant girą, metropolitas Skvireckas paprašo dėmesio, visi nuščiūva. Prelatas jaučia, kas bus pasakyta – girdėjo ketinimus...

Šakių palivarką Ekscelencija siūlo pavadinti Maironiškiu – už ilgametį ir nenuilstamą Rektoriaus pasidarbavimą ir nuopelnus Seminarijai.
Visi pritardami ploja.

Nors ir jautęs reikalą, Rektorius kiek sutrinka, parausta, jis pats nesupranta, ar šito nori... Ar jis ūkininkas, žemdirbys? Ar čia garbė, ar tik skolos grąžinimas, kai tiek metų nemokėjo viso rektoriaus atlyginimo, neskyrė pensijos, reikėjo pačiam dėl to kovoti, rašyti pareiškimus, žemintis? Tačiau svarstyti nėra kada, jam ranką spaudžia Metropolitas, Šventojo Sosto pasiuntinys, prieina profesoriai, visi laimingi šypsosi lyg atlikę didelį darbą.

– Maironiškis! Maironiškis! – kartoja garsiai prelatas Adomas Aleksandras. – Gražiai skamba! Įsiamžinai, prelate Jonai! Įsiamžinai! Esi vertas!
Grįždami visi džiaugiasi, bet vardo Savininkas tarsi suvalgęs rūgštų obuolį –­ šypsosi pro sukąstus dantis...
Žemės reformos valdyba tų pačių metų spalio mėnesį išleidžia Nutarimą Nr. 3960 ir oficialiai įregistruoja: Kauno apskrities Lapių valsčiaus Šakių palivarką pavadinti „Maironiškio" palivarku.
Taip padėtas taškas ilgų metų vargams.

O vargų būta daug, didžioji jų našta teko pačiam Rektoriui. Kunigų seminarija nuo seno turėjo žemės valdą ir trobesius kitoje vietoje – Šiaulių apskrityje, Tryškių valsčiuje, Maldėnuose. Labai toli nuo Kauno, nauda menka. Palivarkas buvo išnuomotas privačiam asmeniui, 1918 metais Rektorius savo ranka surašė su juo „Kontraktą", kad vietoj nuomos pinigų ponas... apsiima pristatyti Seminarijai penkius pūdus sviesto, rudenį paršą ir bent kiek lašinių apie Užgavėnes...

Seminarijos Vadovas ėmė kurti planus, kaip sukeisti tolimąjį palivarką su žemės sklypu ir trobesiais arčiau Kauno, kad išties Seminarijai būtų didelė nauda, klierikams užtektų maisto, šildymui malkų, statyboms – medžiagų ir arklių. Iki „pergalingojo" Maironiškio vardo praėjo aštuoneri rūpesčių, susirašinėjimo, popierių stumdymo metai, kol pavyko palivarkus sukeisti.

Iš pradžių Maironis pradėjo dairytis aplink Kauną ir pats, ir klausinėjo kitų, kur yra laisvas žemės sklypas, kurį galėtų sukeisti su Maldėnais, Seminarija galėtų tada pati valdyti priskirtą sau žemę ir produktus iš ten savo užlaikymui gabenti. Rektorius nusižiūrėjo Pažaislį, 1919 metais prašė Žemaičių vyskupo paskirti dalį vienuolyno dvaro – žemės ir miško, kuris seminarijai gyvai reikalingas kurui ir pašildymui...

Su Pažaisliu nieko nepavyko, tuomet atsirado netoli Kauno, Lapėse, Šakių palivarkas. Dėl jo prasidėjo derybos – išlikę su Rektoriaus parašu įvairūs raštai, prašymai, aiškinimai. Iš pradžių ūkį suderėta nuomotis – 25 centneriai rugių į metus už 57 ha žemės. O nuo 1928 metų balandžio šis palivarkas tampa Seminarijos nuosavybe. Kad tas ūkis būtų naudingas, Seminarijai reikėjo pasistatyti trobesius. Nenorėdama skolų didinti, Seminarija prašo leisti parduot jai priklausančią vadinamąją „Bernardinų lanką" Karmėlavoje didumo apie 8,5 ha, taip pat parduoti ir žemės sklypą Kretingos apskrityje, kurį Seminarijai mirdama paliko vieniša katalikė. Rektoriui reikėjo stengtis, apie viską galvoti, derinti.

O dabar Maironiškis...

Tebūnie – pagalvojo namuose vėlyvą vakarą. Gal neapkaltins didybe, juk neprašė tos garbės... Ekscelencija Skvireckas turi gražų pavyzdinį ūkį, turbūt nori, jog tokiu ir Seminarijos palivarkas pavirstų...

Pats Rektorius į palivarką dažnai nevažinėdavo, turėjo pagalbininkų, tačiau žinojo visus reikalus. Ypač patikimas buvo prokuratorius Jonas Petrošius, kuriam teko nemalonių, kartais ir kiek juokingų reikalų spręsti. Štai Seminarijos Šeimininkas jam parašęs visokiausių įgaliojimų –­ ir stoti teisman ginti Seminarijos reikalus dėlei kokio ten kelio Šakių palivarke, ir iškeldinti neteisėtą gyventoją iš palivarko namo, ir iš naujo pamatuoti žemės rėžį, ir dar tą, ir aną...

Seminarija turėjo daug įvairaus turto, Rektorius dairėsi į visas šalis, viską laikė savo akyse. Pats dažnai vasarodavo Palangoje, bet jo vasarvietė visada ta pati –­­ miestelio klebonija. Seminarijai kurorte nuo seno priklausė vila „Svitez", kurią padovanojo kunigaikštis Mykolas Oginskis. Iki Maironio laikų vilą be jokio kontrakto nuomojo grafienė Laura Colonna Walewska. Seminarijai, užuot gavus naudos, buvo vieni nuostoliai. Rektorius sprendė griežtai, norėjo nuomą nutraukti, ponia nepasidavė, jau išvykusi Lenkijon vis dar reikalavo padengti kažkokius jos nuostolius. Jiedu kelerius metus korespondavo, aiškinosi, Prelatas turėjo dvidešimt penkis Walewskos laiškus, matyt, tiek pat ir pats jai buvo parašęs... Jos korespondenciją, raudonai subraukęs, viską sužymėjęs ir suskaičiavęs, nusiuntė savo bičiuliui kunigui Antanui Beržanskiui, prašydamas, kad šis būtų kaipo teisėju ir užbaigtų su grafiene užsitęsusius nuostolingus reikalus. O ponią įvertino: Valevskienė taip moteriškai ir be tvarkos vedė savo dalykus, kad dabar negali išmušti sau iš galvos, kad seminarija turi už jos visas klaidas kentėti ir jos išlaidas grąžinti... Palangoje ji gana plačiai gyveno... Pas Valevskienę daugiaus fantazijos kaip tvarkos...

1922 metais Rektorius rašo Prašymą Žemaičių vyskupijos turtų valdybos skyriui ir informuoja, jog villą Svitez – Jūratę išnuomoja dvylikai metų kitam piliečiui, džiaugiasi, jog vyriškiui...

Kauno kunigų seminarijos rūmų statybos užmojai buvo gana dideli. Rodėsi Rektoriaus ambicijos, ūkiškas požiūris –­ pakelti ne tik mokslo lygį, bet ir sutvarkyti pastatus, pagerinti klierikų buitį. Gera pradžia buvo padaryta, tačiau dėl lėšų stygiaus darbai nepajudinamai sustojo. Pastoliai riogsojo, kiekvieną dieną profesoriai ir klierikai šokinėjo per iškastus griovius. Didysis statybininkas nebežinojo, ko griebtis.

Po pietų susikrovė į portfelį šūsnį popierių: rūmų projektą, planus, išklotines, paskaičiavimus, iš ryto ketino užeiti pas vyskupą pasitarti. Idėjų pats turi, bet reikalingas pritarimas.

Rektorius norėtų gauti paskolą iš Valstybės taupomųjų kasų trejiems metams su šešių procentų palūkanomis, vyskupas pritaria, tačiau pagal įstatymus daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių litų vienam asmeniui paimti neleidžiama. Tad Maironis parašo Žemaičių vyskupijos bažnyčios turto valdybos tarybai du prašymus po penkiasdešimt tūkstančių litų – vieną kaip Kunigų seminarijos Rektorius, antrą – kaip Šv. Jurgio bažnyčios rektorius – nekalta apgaulė... 1925 metų balandžio mėnesį ateina Kurijos įsakymas, kuriuo sutinkama leisti Rektoriui pasirašyti vekselius užtraukiant paskolą.

Taip nuolat sukant galvą, aukojant laiką, einamos aukštos Rektoriaus pareigos...

ŠEŠĖLIS:

– Bet, Šeimininke, prisiminkime keletą istorijų, susijusių su knygomis. Galbūt jos buvo artimesnės tamstos sielai už statybas, paskolas ir pinigus. Labai rūpinaisi knygomis, Seminarijos biblioteka, liepdavai bibliotiekariui užsakyti naujienas.

– Ir dėl knygų keletą kartų turėjau nemalonių situacijų, netgi įtemptų... 1921 metais sužinojau, jog vienas klebonas iš Liepojos jau prieš trejetą metų paliko Seminarijai labai turtingą 30,000 auksinų knygyną. Tačiau testamento vykdytojai nabašninko paskutinės valios neišpildė, darydami didžiausią skriaudą Seminarijai ir gali būti sulig can. 2347 paragr. 2 jie baustini. Tuomet vyskupas pavedė man atieškoti palikimą ir kreiptis į visas valdžios, administracijos ir teismo vietas, duoti prašymus, paskelbimus ir visokio pavadinimo popierius.

PROFESORĖ:

– Rektoriau, aš jau pavargau klausytis tavo ūkinių reikalų tirados, kaip atlaikei visa tai?..

– Gal ir varginu tave, Profesore, bet noriu papasakoti dar vieną gan skaudžią istoriją, kurios gyvas būdamas niekam ir neminėjau, nes buvo konfidencialu, o tamstai gal įdomu.
Kauno kunigų seminarijos bibliotekoje buvo labai vertinga knyga – Mikalojaus Daukšos „Postilė": „Postilla

Catholicka. Iszguldymas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir szwętes per wiszus metus. Per Kuniga Mikaloiu Dauksza kanonika Medniku isz lenkiszko perguldita... Wilniui. A.D. 1599." Kai atvažiavau 1909 metais rektoriauti į Kauną, mano bičiulis profesorius peterburgietis Eduardas Volteris iš Rusijos mokslų akademijos pagal seną pažintį pasiskolino šią brangią knygą, kad parengtų jos antrąjį leidimą. Tačiau metai bėgo, prasidėjo karas, revoliucija Rusijoje, vėliau vėl visokios sumaištys, svetur knyga užsigulėjo iki 1929 metų. Kadangi į „Postilę" buvo įmuštas seminarijos antspaudas, įlipdytas bibliotekos ženklas, padedant arkivyskupui Skvireckui, pradėjome per Lietuvos užsienio reikalų ministeriją senosios knygos paieškas. Viskas įvyko gana greitai. 1930 metų sausio mėnesį gavau informaciją iš Užsienio reikalų ministerio Dovo Zauniaus, jog „Postilė" jau atgauta, guli šios ministerijos stalčiuje. Tereikėjo tik nueiti ir parsinešti...

– Profesoriau, užtęsei šį pasakojimą, ar parsinešei, aš iš tikrųjų apie tai nieko nežinau, įdomu...
Tačiau Rektorius giliai atsidūsta, nutyla, kažką prisimena, tačiau pasakojimo nebaigia taip ir palikdamas mįslę...

Tiesą težino tik keletas žmonių, nes viskas tuomet daryta paslapčia.

Kai Respublikos Prezidentas Antanas Smetona sužinojo, jog iš Rusijos parkeliavo brangi ir reikšminga knyga, bemat „Postilę" užsimanė padovanoti tinkamai ją aptaisius Šventajam Tėvui Pijui XI kaipo Lietuvos dovaną jubiliejinių Jo Šventybės metų proga... Užsisuko ratas – ministeris Zaunius šiuo reikalu rašė konfidencialiai Maironiui. Rektorius tokio posūkio buvo labai nustebintas – tiek rūpinosi „Postilės" grąžinimu, tiek svajojo ją atgauti, vėl padėti į Seminarijos bibliotekos lentyną kaip didelį turtą, o dabar?.. Negi jau nėra ką Lietuvoje dovanoti Šventajam Tėvui? Ar Vatikane kas nors įvertins šią knygą? Juoba kad Prelato su Sostu nesiejo draugiški santykiai – buvo tiek kartų apšmeižtas, paliktas be vyskupo mitros, galop visokie Vatikano pasiuntiniai savo ataskaitose referuodavo, jog Maironis esąs pavojingas litvomanas, nemėgstąs Romos koridorių...

PROFESORĖ:

– Tai kaipgi pasielgei, Prelate? Lengvai sutikai atiduoti vertybę?

– Keistas klausimas, Profesore... Negi galėjau nesutikti, nebuvau toje istorijoje svarbiausias personažas. Arkivyskupas, Prezidentas – viskas buvo suplanuota ir nuspręsta, derinimas su manimi tebuvo mandagumo mostas. Kunigų seminarija turėjo ir antrąjį Daukšos „Postilės" egzempliorių. Tarp tų dviejų egzempliorių yra bent koks skirtumas: dabar Sovietų grąžinamas egzempliorius – didesnės vertės; bet ir abudu, kaipo unikatai, vargiai gali būti pinigais įkainoti. ...būtų pageidaujama ir teisinga, kad Vyriausybė... padarytų seminarijos knygynui bent kokį piniginį atlyginimą įsigyti naujesnės teologinės literatūros, kuria seminarijos knygynas labai neturtingas, gaudamas visiems knygyno reikalams vos 2000 litų į metus... –­ tiek tegalėjau pareikšti. Tuomet pradėjo manęs visi klausinėti, kiek reikia už knygą sumokėti, kiek ji verta? Netilpau savo kailyje. Juk „Postilė" bibliografinė retenybė, kaip ją įvertinti... Tačiau vyriausybė lyg ir norėjo atsilyginti. Po ilgų susirašinėjimų išrašė orderį ir paskyrė Seminarijos bibliotekos reikalams 3000 litų. Tikiuosi, jog Daukšos „Postilė" Vatikano bibliotekoje yra saugi – bent tiek...

ŠEŠĖLIS:

– Šeimininke, visi tavo oficialūs raštai, parašai, visa ta gaišatis, atėmusi tiek laiko, nuėjo į visišką užmarštį. Sunyko ir Maironiškio palivarkas...