Viename didžiausių Aldouso Huxley'o romanų „Neregys Gazoje" („Eyeless in Gaza", 1936) gvildenama moralinių ir intelektualinių alternatyvų bei klystkelių pirmaisiais XX a. dešimtmečiais tema, skvarbiai skrodžiant personažų sąmonę ir pasąmonę, tarpusavio bendravimo nesusipratimus, apgaules bei saviapgaulę. Romaną ruošiasi išleisti leidykla „Kitos knygos".

NEREGYS GAZOJE

Romano fragmentai

Viršuje, bažnyčios bokšte, ūmai sukviko kuosos, ir tas garsas priminė akmenėlį, slystamai nusviestą ant užšalusios kūdros ir pasišokinėjantį per ledą atsikartojančiu stikliniu cingsėjimu.

– Bet, Antoni, negalima mėtyti akmenų ant ledo, – tada sušuko motina. –­ Jie įšąla, ir tada čiuožėjai...

Jis prisiminė, kaip ji pričiuožė prie jo staigiai pasukusi, priskriedama ant vienos kojos, pamanė jis, kaip žuvėdra, visa balta, graži. O dabar... Jam į akis vėl plūstelėjo ašaros. Ak, bet kodėl ji užsimetė, kad jis čiuožtų?

– Aš nenoriu, – sakė jis.

O jai paklausus kodėl, nebuvo įmanoma paaiškinti. Jis, aišku, bijojo apsijuokti. Žmonės taip apsikvailina. Tačiau kaip jai galėjo tai pasakyti? Galiausiai apsiverkė – visų akivaizdoje. Blogiau ir būti negalėjo. Tą rytą jis beveik nekentė jos. O dabar ji mirusi, ir aukštai, bokšte, kuosos mėto akmenėlius ant praėjusios žiemos ledo.

Dabar jie jau buvo prie kapo. Ponas Bivisas dar kartą spustelėjo sūnui ranką. Jis mėgino užbėgti už akių tam poveikiui, kokį šios paskutinės, skausmingiausios akimirkos galėjo turėti vaiko sąmonei.

– Laikykis, – sušnibždėjo jis. Šis patarimas buvo tiek vaikui, tiek ir sau pačiam.

Pasilenkęs Antonis pažvelgė į duobę. Atrodė nepaprastai gili. Jis sudrebėjo ir užsimerkė, ir tuoj pat vėl išvydo ją, priskriejančią prie jo, baltą kaip žuvėdra, ir vėl baltą atlaso vakarine suk­nele, atėjusią palinkėti labos nakties prieš kviestinę vakarienę, palinkusią su tuo aromatu prie jo lovoje, su nuogų rankų vėsa.

– Tu kaip kačiukas, – sakydavo ji, kai jis trindavosi skruostu jai į rankas. –­ Kodėl gi tu nemurki šitaip glaustydamasis?

(...)

Ant tilto žmogus mėtė žuvėdroms duoną. Blausios, beveik nematomos, jos atsklęsdavo iš oro, pasisukdavo pakreipusios sparnus, pakrypdamos mažindavo greitį ir staiga žybtelėdavo visu skaistumu, kaip sniegas tamsiuose dangaus pakraščiuose, paskui vėl nuskriedavo iš šviesos į neregimybę. Antonis žiūrėjo ir liovėsi niūniavęs. Taip sukdamasi prie tavęs prisklendžia čiuožėja.

Ir staiga, tarsi pats supratęs, tuo sukeldamas nejaukumą, šių priskriejančių paukščių dvasinę reikšmę, ponas Bivisas nutraukė ilgą tylą:

– Brangus vaikeli, – jis spustelėjo Antoniui ranką. – Brangus vaikeli!

Slegiama širdimi Antonis laukė, ką jis pasakys toliau.

– Mudu dabar turim laikytis drauge, – tarė ponas Bivisas.

Berniukas neaiškiai pritariamai sumykė.

– Glaustis drauge. Nes mudu abu... –­ jis padvejojo, – mudu abu ją mylėjom.

Vėl stojo tyla. „Oi, kad tik jis liautųsi!" – meldė Antonis. Bergždžiai. Jo tėvas kalbėjo toliau:

– Mudu visada būsim jai ištikimi, –­ tarė jis. – Niekada... niekada jos neapvilsim? Juk taip?

Antonis linktelėjo.

– Niekada! – ryžtingai pakartojo Džonas Bivisas. – Niekada.

O mintyse dar kartą padeklamavo tas eiles, kurios jam neišėjo iš galvos visas tas dienas:

Kol amžius, ligos ar vargai
Mane sujungs su palaikais,
Kuriuos taip myliu, ir gulsiu aš
Širdies kape šalia tavęs,
Lauki manęs!

Paskui balsu ir kone priešgyniaujančiu tonu tęsė:

– Mums ji niekada nebus mirusi. Savo širdyse visada turėsime ją gyvą, argi ne?

– Gyvenančią mums, – toliau kalbėjo tėvas, – idant mes galėtumėm gyventi jai – gyventi gražiai, kilniai, kaip ji mums to linkėtų.

Jis stabtelėjo prieš paleisdamas šnekamosios kalbos žodį – tokį žodį, kurį, jo ketinimu, supras ir įvertins moksleivis.

– Gyventi... Na, kaip pora tikrų „bičų", – nenatūraliai pratarė jis. – Ir bičų, – kalbėjo jis toliau, improvizuotai tobulindamas pradinę idiomą, –­ bičų, kurie taip pat yra „draugeliai". Tikri „saviškiai". Būsim dabar „saviškiai",

Antoni, ar ne taip?

Antonis vėl linktelėjo. Jį smaugė gėda ir sutrikimas. „Saviškiai". Tai buvo mokyklinių apsakymų žodis. „Šv. Dominiko mokyklos penkta­klasiai". Tokį perskaitęs juokdavaisi, pašaipiai staugdavai. Saviškiai! Ir dar su tėvu! Pasijuto raustąs. Žiūrėdamas pro šoninį langą, kad paslėptų savo nejaukumą, jis pamatė, kaip vienas iš tų pilkųjų paukščių neria žemyn iš dangaus, skrieja prie tilto, vis arčiau ir arčiau, paskui įsirėžia, pasuka tolyn į kairę, trumpai sužvilga, persimaino ir dingsta.

(...)

Tarnai jau nuėjo miegoti, visas namas buvo tylus. Džonas Bivisas tamsoje lėtai išėjo iš savo darbo kambario ir pro mezonino aikštelę, pro svetainę laiptelis po laiptelio ėmė kopti į antrą aukštą. Lauke, tuščioje gatvėje, priartėjo kanopų kaukšėjimas ir paskui nutolo. Vėl užgulė tyla – jo vienatvės tyla, jos kapo (jis sudrebėjo) tyla.

Ramiai stovėjo ir kurį laiką klausėsi savo širdies plakimo, paskui ryžtingai užkopė du paskutinius laiptelius, perėjo per aikštelę ir atidaręs duris įjungė šviesą. Jį pasitiko jo paties atvaizdas, blyškiai spoksantis iš tualetinio staliuko veidrodžio. Sidabriniai teptukai buvo savo įprastose vietose, kaip ir padėkliukai bei pagalvėlės segtukams, krištolinių flakonų eilė. Jis nusigręžė. Plačios rausvos antklodės vienas kampas buvo atlenktas; jis regėjo dvi susiglaudusias pagalves, o virš jų, ant sienos, – tą „Siksto madonos" fotograviūrą, kurią jiedu nusipirko parduotuvėje netoli Britų muziejaus. Pasisukęs vėl pamatė save – visu ūgiu, juodais gedulo rūbais, drabužių spintos veidrodyje. Spinta... Jis žengė per kambarį ir pasuko raktą spynelėje. Sunkios stiklinės durys atsidarė pačios, ir staiga jis įkvėpė jos buvimo oro, to silpno vilkdalgio šaknies aromato, pagyvinto, sakytum, slapčia kažkokių aštresnių, šiltesnių kvepalų. Pilka, balta, žalia, balsvai rausva, juoda – suknelė po suknelės. Atrodė, lyg ji būtų mirusi dešimt kartų ir dešimt kartų ten pakabinta, glebi, klaikiai begalvė, bet vis dėlto – likimo ironija –­ su aureole, saldžiu, alsuojančiu savo gyvybės simboliu. Jis ištiesė ranką ir lietė glotnų šilką, drobę, musliną, aksomą – visus tuos įvairius audinius. Išjudintos kabančios klostės dar smarkiau paskleidė savo kvepalus; jis užsimerkė ir kvėpavo jos tikrąją esatį.

Tačiau tai, kas liko iš jos, buvo sudeginta, ir pelenai gulėjo tos duobės dugne Lolingdono kapinėse.

– Lauki manęs, – tyloje raiškiai sušnibždėjo Džonas Bivisas.

Jo gerklė skausmingai susitraukė, iš po užmerktų vokų plūstelėjo ašaros. Uždaręs spintos duris, nusigręžė ir ėmė rengtis.

Ūmai pajuto gniuždantį nuovargį. Prireikė didelių pastangų nusipraus­ti. Atsigulęs į lovą beveik tuoj pat užmigo.

Paryčiais, kai pro jo vidinę tamsą apklosčiusius sluoksnius pradėjo smelktis naujos dienos šviesa ir gatvės garsai, Džonas Bivisas susapnavo einąs koridoriumi į savo auditoriją Karaliaus koledže. Ką ten einąs – bėgąs. Nes koridorius pasidarė be galo ilgas, ir buvo kažkoks baisiai spaudžiantis reikalas nusigauti į jo galą greitai, būti ten laiku. Laiku kam? Jis nežinojo, bet bėgdamas jautė kylantį koktų nuogąstavimą, sakytum, kas akimirką viduje besiplečiantį ir stiprėjantį. O kai galų gale atidarė auditorijos duris, ten buvo visai ne auditorija, o jų namų miegamasis – ten gulėjo Meizė ir sunkiai alsavo, nuo karščiavimo įraudusiu veidu, aptemusiu nuo siaubingai artėjančio uždusimo, o skersai žiojėjo, lyg du randai, balsvai pamėlusios praskirtos lūpos. Vaizdas buvo toks šiurpus, kad jis krūptelėjęs visiškai pabudo. Pro užuolaidas švyksojo blausi dienos šviesa, tįsojo rausva antklodė, bolavo žvilgesys spintos veidrodyje, o lauke šaukė pienininkas: „Pie-eeenas, pie-eee­nas!", eidamas pro namus. Viskas buvo raminamai pažįstama, savo vietoje. Tai tebuvo blogas sapnas. Paskui, pasukęs galvą, Džonas Bivisas pamatė, kad kita lovos pusė tuščia.

(...)

Tai buvo tapę ritualu, sakramentu (šitaip mintyse tai vadino Džonas Bivisas) – Komunijos sakramentu. Pirmiausia jis atidarydavo spintos duris ir čiupinėdavo jos drabužius. Užsimerkęs įkvepia jų skleidžiamo aromato, silpnos saldžios jos kūno esencijos iš už platėjančios laiko bedugnės. Pas­kui – stalčiai. Tuose trijuose kairėje guli jos baltiniai. Šviesiai violetiniai maišeliai surišti melsvu kaspinu. Štai jis išskleidžia naktinius marškinius, kurių nėriniai lietė... Net mintyse Džonas Bivisas vengia tarti žodžius „jos krūtis" ir tik įsivaizduoja minkštus kūno apvalumus, švelniai kylančius ir besileidžiančius po raštuotais siūlo raizginiais; paskui prisimena naktis Romoje ir galiausiai pagalvoja apie Lolingdoną ir gilų slėnį, žemę, baisią tamsią tylą. Naktinius marškinius sulanksčius ir uždarius, ateina eilė dviem stalčiukams dešinėje – pirštinėms, apėmusioms jos rankas, diržams, juosusiems jos kūną, o dabar apsivejantiems jam aplink riešą arba, it filakterijai, prispaudžiantiems smilkinius. Ritualas užbaigiamas jos laiškų skaitymu – tų jaudinamai vaikiškų laiškų, jos rašytų per jųdviejų susižadėjimo laikotarpį. Taip pripildoma jo kančios taurė – ritualas baigtas ir jis gali eiti miegoti su dar vienu kardu širdyje.

Bet pastaruoju metu kardas, regis, kiek atšipo. Sakytum, jos mirtis, iki šiol taip gailiai gyva, pati ėmė merdėti. Tarsi ėmė blėsti ritualo magija: vis sunkiau prisipildydavo kančios taurė, o ir kančia būdavo nebe tokia skausminga ir dėl to mažiau tenkino. Nes visus tuos mėnesius gyvenimą vertą gyventi darė kaip tik netekties skausmas. Geismas ir švelnumas buvo staiga netekę savo objekto. Tai buvo kankinanti amputacija. O dabar šis skausmas – ir juk jam tik tai iš jos buvo belikę – šis brangus sielvartas ėmė slysti iš rankų ir ruošėsi mirti, kaip mirė pati Meizė.

Šįvakar skausmas atrodė visai išnykęs. Jis paniro veidu į iškvepintas jos suknelės klostes, ištiesė nėrinius ir batistą, kuriuos ji vilkėjusi prie savo odos, vieną pirštinę pripūtė oro ir žiūrėjo, kaip palengva bliūkšta šis jos rankos vaizdinys – merdi, merdi, kol oda vėl pakimba suglebusi ir net nebeapsimeta panaši į gyvą. Bet šie ritualai neturėjo poveikio – Džonas Bivisas nesusikrimto. Jis žinojo, kad ji mirė ir jo netektis siaubinga. Bet jis visai nejautė tos netekties – nieko nejautė, tik kažkokią dulkiną dvasios tuštumą.

Jis nuėjo miegoti nepasitenkinęs, kažkaip pažemintas. Maginius ritualus pateisina sėkmė, o kai jie deramai nesukirbina jausmų, jų atlikėjas jaučiasi išduotas ir apsikvailinęs.

Sausas kaip mumija dulkinoje savo karsto tuštumoje Džonas Bivisas ilgai gulėjo, negalėdamas užmigti. Dvylikta, pirma, antra, ir tada, kai jau buvo praradęs viltį, miegas atėjo, ir jis sapnavo, kad ji čia, šalia jo; ir tai buvo pirmųjų santuokos metų Meizė, po nėriniais kylantys ir besileidžiantys tie kūno apvalumai, praverta burna ir, ak, toks nekaltas atsidavimas. Jis apkabino ją.

Pirmą kartą po jos mirties jis sapnavo ją kitokią nei mirštančią.

Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys