Naktį pasaulis kitas. Ir tu pats kitas, net nežinai, kuris tikras, o kuris tik įsivaizduojamas. Užsimerki ir viską matai, atsimerki – nieko. Negalvoji ir supranti, imi galvoti – nebesupranti nieko.

Tu dabar mergina prie telefono. Kai tylu, galima paskaityt ar pasimokyt. Nakties užtemdytas kambarėlis, švyti kompo ekranas. Skambina visokie, yra ir nuolatinių, kuriuos atpažįsti iš balso. Kalbasi tik su tavim, o išgirdę kitą – atsijungia.

Taip buvo, yra ir šitaip bus. Mažai šitam negyvenime situacijų, kur tą patirsi. Dar mažiau šansų ką nors jiems patarti. Nors, atrodo, kodėl tau turi rūpėti, kas bus? Esi čia savo noru, negauni nė cento ir už nieką neatsakai. Nori tik pabandyti, ar galima ką nors pakeisti.

Nemažai priskaičiuoji jų iki ryto. Nuo vaikėzų, kurie klykia, kad nusižudys, nes jiems nestovi ir po minutės ima prunkšti kartu su girta gauja, krykščiančia už ragelio, iki paskutinių gyvenimo išpažinčių išpažinėjų. Į visus bandai įsijausti, elgtis, kaip apmokyta ir kaip supranti, kartais reaguoji spontaniškai, kaip liepia ankstesnė patirtis. Bet visada ramiai. Užduotis – leisti pačiam atsiskleisti ir atidaryti savo narvą.

Išeiti iš narvo neleidžia baimė, kad nesupras, arba kentėjimas, kad nesupranta ir net nesistengia. Ir dėl tavęs kaltina tave. Jokioj klausykloje to nepatirsi. Esi linija tiems, kurių niekas nepamato ir neišgirsta, nors kasdien mato ir girdi.

Tarsi matau tave, inkščiantį iš skausmo ir besigėdijantį savo nevilties, ir suprantantį, kad tas jausmas gana kvailas, ir negalintį jo ištverti ir savęs suvaldyti. Su pasitenkinimu besimėgaujantį savo kančia, kas minutę apie ją galvojantį, kai vis iš naujo atveri uždraustas duris ir išeini, kur tavęs nėra.

Pažįsti keisčiausių iškrypimų, kurių žmogus naiviai tikisi atsikratysiąs, nors žino, kad tai tik vakaro pasaka mažiesiems. Žinai detales ir smulkmenas, nuo kurių ima pykinti vien pagalvojus, o tau sako vis daugiau ir daugiau. Esi šiukšlių dėžė, ir tai gerai, taip ir reikia.

Supranti, kad niekas nepasikeis ir kad geriausia, kas atsitiktų – diena ar dvi su mažiau naštos, kurios nebepakeli. Tu –­ galimybė atsibusti, kad akys trumpam atgytų. Nors ne tam čia esi, o kad neperžengtų ribos, kurią ne tu nubrėžei.

Už to slenksčio neviltis yra džiaugsmas. Įvarę žmogų į kampą nori, kad jis ten ir pasiliktų. Teisieji, teisingieji ir taisyklingieji atveža smėlio dėžių ir namelių. Žaiskit ir netrukdykit mums. Ir tu esi iliuzija, kuri galbūt padės šiandien nepralaimėti.

O kaip jie bijo, kad tik nesutrikdytų ramybės ir leistų toliau miegoti ir nematyti! Kad tik nieko neatsitiktų pasaulyje, kur nieko nevyksta, ir nieko nepasikeistų tiems, kurie nebegali ištverti! Vėl skambutis. Mergina. Iškart pajunti –­ rimta. Tai visada pajunti.

Pokalbis tęsias jau ilgiau nei valandą. Pasakoja viską ir supranti, kad apsisprendė, nors pati dar dvejoja ir sėdi ant bedugnės krašto, mataruodama kojom. Ir viską būtų galima pataisyti, jei tik paklausytų. Kad nušvistų pragiedruliai, suprasti net nebūtina. Tik kad paklausytų. Ir nesakytų, kad esi durna ir neteisi.

Gyveni ir kažkas viduje – velnias, o gal Dievas – vis dar tampo spyruokles ir reikiami raumenys susitraukia, iššiepia lūpas ir apnuogina šlapias dantenas. Optimizmas yra veido kaukė. Visi patenkinti, nieko neįvyko ir mes po senovei laimingi. Pasiryžimas ateina staiga –­ kaip visada.

Supranti, kad nėra ko bijotis. Susinaikinti gera. Kad tai, ko bijai – labai protinga ir gražu, ir jiems bus gėda. Ir peržengi ribas. Pradžioj mintyse, aišku. Ir štai, tu – laisva. Tokia išsivadavimo kaina, ką padarysi.

Tu išklausei ir supranti. Bet ne tavęs reikia, o tų, kurių reikia ir kurie negirdi, nors sako, kad myli. Visi tavo triukai ir klausimai, kurie suveikdavo anksčiau tokiais atvejais, nieko neduoda. Kuo ilgiau tempti laiką ir išvarginti, kalbėti konkrečiai apie tai, kaip darys. Kad lava ištekėtų ir užgestų žemė, taip juk yra pavykę.

Bet ne, ji jau daro. Jau tą išgėrė, jau pinasi žodžiai ir ilgėja pauzės. Paskui dar ilgokai esat, bet staiga tyla ir ryšio nėra. Viskas anonimiška, nieko nepakeisi ir nieko nežinai. Tarytum sapnas ar kadaise matytas, užmirštas filmas. Ir pati sau atrodai kaip sapnas.

Tik žinai, kad tai tikra. Kad nesugebėjai ir nepavyko. Ir kad įvyko. To žmogui neuždrausi ir jokių įstatymų nepažeidei, bet tau teks su tuo gyventi. Esi paskutinis, kurio nematė ir kuris nepamatė. Ir kuriam užtrenkė duris.

Ir negalima niekam skambinti pagalbos, nes tu ir esi pagalba. Kitaip pabandžius gelbėti vieną, kiti nebesikreips, nes netikės, kad jų neišduosi. O tas išgelbėtasis po dienos vis tiek padarys, ko šitaip bijo ir nori.

Na, bent kažkam ryžosi. Gal tai ir gerai. Gal taip ir tiek tereikėjo. Gal taip ir turi būti, ir negalėjo kitaip. Nes jei nebūtų buvę, būtum kitokia. Viskas paaiškėja lyginant ir tada dingteli, kad gal esi kartais reikalinga. Pakeisti nieko negali, bet esi ta, su kuria kalba.

Ir staiga rytas. Ateina pamaina, pasakai, kam reikia ką reikia – taip reikia. Tai darbas, kasdienybė, važiuoji namo ir gatvės su mirkčiojančiais šviesoforais tolsta. Burnoj kartu nuo kavos ir žiauriai noris miego. Net radijo nebejungi, tik padangų šlamėjimas.

Teletabių šalyje ateina metas atsisveikinti. Ir jie įšoka į atsivėrusias pievas, nes po žeme jų namai. Galvoji, ką ryt susitiksi ir kaip tą papasakot. Ne, nesakysi, taip tik dabar galvoji. Ir vėl ta kuro lemputė, reiks į degalinę ir kada atsiras tų pinigų? Jie amžinai gyvena kažkur šalia ir toli, kaip loterijos laimėjimai.

Kiemas tave įsileidžia, po medžiais tuščia ir štai jau išjungi variklį, pypteli signalizacija. Tavo namai miega, bet tave apkabina. Lipi tuos dešimt laiptelių, po posūkio dar vienuolika ir kažkodėl sukasi vaikystės absurdiško filmuko frazė. Atia atia, Lialia. Atia atia, Dipsi. Atia atia.

Šiandien jokio dušo. Ir kojos trenkia prakaitu, ir ūžia bičių tūkstančiai liepose už lango, ir sušildo antklodė, kurioje jauti tą, kurio nebeliko. Nusileidžia sienos ir kraujas šniokščia ausyse. O ar buvo kada kitaip?

Ir nebus. Nes jei būtų – nebebūtum. Viskas paprasta, sakai sau ir supranti, kad viskas sudėtinga. Viskas žiauriai sudėtinga, nesuprasi, pagalvoji ir supranti, kad viskas labai paprasta.

Mūsų nedaug, mes ant kalvų ir mes klausomės. Kai miega darbuos pailsusios gentys, sargyba nežiebia ugnies. Jie ūkauja kits kitam ir pakeičia kits kitą, susikalba širdimis. Tada gerai, tada būna labai gerai. Tai viskas, kas yra ir kas įmanoma.

Kai atsibusi, gal atsiminsi, ką dabar galvoji, tik niekam nesakysi, kad nesijuoktų. Pralaimėjai kaip visada. Toli loja šunys. Dienos jau trumpyn, nors dar to nepastebi. Bet šviesa neišeis. Reikiami žodžiai ateis, nukris ir mes su jais susiliesim. Ir staiga viskas atsivers. Viskas praeis. Ir viskas būsim mes.

Atidarysim visus langus. Bičių ūžesys kiemo medžiuose. Dar viena diena, kurios neprisiminsim. Viskas, kas pasakyta, yra melas. Viskas, kas yra, yra melas. Mes esam tiesa.