Algirdas Vaseris. Žalgirio mūšio peliukas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Gali toks būti? Kodėl ne? Žmogaus gyvenimas prilygsta mūšiui. Daugiau, mažiau. O kur gyvenimas, ten ir visa kita. Bet jeigu tu peliukas – mūšio stebėtojas, tenorįs saugiai žvelgti ton pusėn, kur nelabai suprantamas žvangesys tas, tuomet... tada... ką ir sakyti.

Nors sakoma. Ir nebūtinai vien man, Gvidui. Gana išraiškingai. Ypač dramos teatro gastrolėms skirtame klaipėdiečių pastatyme „Damos vizitas". Sėdžiu sau prisimerkęs kultūros centro kėdėje, kuri galėtų būti ir patogesnė. Galėtų, bet nėra. Truputį krypt, sutraška, mažumėlę pasislenki – oje, kad sugirgžda perdžiūvėlė. Trikdo mane, pykdo. Ne menkiau už miestelio vienišas princeses, sunerimusias, kad varžovė neaplenktų: vyras išlakus, abu vaikai po užsienius, patsai jis net liūdesy svaigalų neieško, todėl prie pinigo.

Po pertraukėlės į kėdžių eilę šalia tūpteli Verena. Senokai matyta, neieškota, neprašyta. Kad ir nereikia klasės draugei, nes salė pustuštė, o man iš dešinės nieko: sveika sveika, gastrolėse irgi? Komandiruotėje. Žiopsokime kartu, jeigu tokia pasitaikė vėpsonė.

Nesiseka susikaupti, aišku, trukdo Verena, nuo jos sklindantis tirštas moteriškumas ne vien kvepalai. Svaigina, lyg ir migdo. Užmatė, atėjo. Palankumo ženklas. Nors kažin ar šitaip siūlosi. Gražumo būtų graži, net labai, pagirtinai išsilaikiusi po šiai dienai, tačiau kodėl Apolinaro palikta? Šito dabartinio bolševiko, kad jį kur kelmai. Abu panašūs, todėl turėjo sutarti. Suprasi... Juk žinote, kokie tie artistai. O Verena kokia? Per drąsi, bendrauti mėgstanti. Kad žurnalistei kitaip ir neišeina. Nuo pradinės mokyklos, nuo jaunų dienų žodžio neieškanti. Dar pusaugis ja žavėjausi. Sapnuodavau. Visaip atsitikdavo mudviem sapnuose. Bene sakysi. Nebent po spektaklio pakvietus kavos. Bet ar turiu namuose ko nors svaiginančio, tinkamos užkandos? Ar neatšaukiamai noriu turėti ją pačią? Kaip patiklią stirną. Vienam vakarui. Paskui kaip niekur nieko be mažiausių vilčių ir pretenzijų išvažiuotų supratusi: kas kam, o alkanam – duona. Vienkartinė. Tokiam, na, tokiam... sumautam kavalieriui. Būtų gerai, jeigu kavalieriui našliui. Geras pusmetis, kai į vaistinę išeini – raktas, pareini –­ raktas, ir niekas namelyje ani krepšt. Pasiilgau bruzdesio, po kurio malonus ir nuščiuvimas. Pasiaukojantis, doras. Taip ir rasi visa tai, malonumo tenorintis vienam kartui. Paskui to paties su kita? Be atsakomybės, jokių įsipareigojimų? Negalima. Ne ne. Dramoje šit atsitiko: mudu iškastravo, mudu iškastravo ir akis išbadė, ir akis išbadė...

Velniava. Nori – ašarą brauk, nori – šyptelėk, kvatokis. Taip ir daro kurie ne kurie. O ką aš? Lyg užgęstanti ugnis merdenu po senovei varganoje uždarumoje. Susiieškoti vis ką reikės. Kaip vyrui, turinčiam nepilnus penkiasdešimt metų. Kitaip nėra kaip. Nors žemuogių į šaldiklį dėjau, braškių viriau, bus rudenį bruknių, spanguolių, ir vienam valgytojui į valias. Vakarais eisiu kaip ėjęs vaikščioti, sau po nosimi niūniuodamas: „jaunų tyrai mylėt mokėta..." Iš operetės atklysta melodija ši. Gal iš dainos – nepamenu. Tokiu atveju ne nuodėmė ir pačiam tęsinį prikurti. Kodėl gi ne – galiu niūniavimą tęsti prisigalvodamas, nes ką jau ką, o fantazuoti leidžiu sau. Pamačiau, kad upės atkrančiai iš šiauraryčių su švelniom įlomėlėm, daubomis iš kitos pusės atitinka ant nugaros gulinčią moterį, tą pačią mano Apoloniją. Žinoma, gabaritai didesni. Savinuos vaizdą, mėgaujuos. Nenoriu, kad prieš saulėlydį iš užmiškio atskristų kranklys, tarsi ten ūkininkaujančio Apolinaro pasiuntinys. Kam matyti jam, ką aš matau? Kam savo pasirodymu tarsi kviesti: neužsibūk čia, ieškoki sau malonesnės kasdienybės su kokia nors ėja, tėja, fėja, kad ir su nežemiška, su pačiuose vandenyse nerštavietes turinčia būtybe, retkarčiais išnyrančia pasižmonėti, pagundyti. Vai, nereikia vaizdinių tokių, nebent būčiau Amerikoje gyvenantis japonas Haruki Murakami, bet juk nesu. Tiktai apyjaunis našlys, kuris šitaip va keistai dairosi į šalis kaip netyčia bažnyčioje pabezdėjęs.

Bus taip, jums leidus: parsivedu į namus Vereną, vaišinu, švelniai glaudžiu, bučiuoju. Beje, bučiavimąsi galima ir praleisti, nemėgstu ir nelabai moku. Bet visą kitą darau, darau ir... nieko! Jokio šauktuko, vien klaustukas. Kaip tada? Būtų negerai, nors žudykis. Negerai, negerai – atpratęs, pernokęs. Dar bandyti? Užtęsti? Per ilgai beglostant ir katę užpykdai. Kokiu krankliu pavirsti? Ar atlapaširdiškai: negaliu aš be meilės.

Sarmata pasaulinė. Ne elgtis šitaip sarmata, o teisintis. Kad ir nereikės – Verena nesileis. Bet jeigu? Ir aiškiausiai supras, kad mano vyriškasis pasididžiavimas dar vis atostogose. Tada, nagi tada pasinaudosiu užduraliu, žemaitiškai betariant. Atsarginiu išėjimu: nėra metų, dar nėra, tiek esu užsibrėžęs neišdykauti. Nesveika? Galbūt, bet jeigu paklusčiau visoms, kurios kvietė, būčiau nusilakstęs dar nesveikiau. Po vidurnakčio jau, gal migdomės? Užmigsi, kaip neužmigsi. Ir klysti žmogiška. Negi ne? Tačiau dar žmogiškiau – klaidas suversti kitiems. Gali ir man. Kodėl išsiskyrei su Apolinaru?

Koks būtų, koks galėtų būti Verenos atsakymas? Gal toks: susirado geresnę. Retai valgyti virdavau – bėda paskutinė, kai netikus gaspadinė: tai jis gastrolėse, kol nebuvo pradėjęs ūkininkauti, tai aš komandiruotėje. Dabar esu mokyta, virėjų kursus lankiau. Po laiko? Tai jau taip. Ir darbas tas mano. Reikės žurnalistiką mesti. Jei kada rasiu sau tinkamą ir permainų vertą. Kolei kas išvykose prasiblaškau. Laužus kūrenu prie vandens. Kad ir viena į spragsinčią ugnį žiūriu. Taip pailsiu.

Pertraukėlė. Dar viena. Vyrai eina laukan parūkyti, nugaras pramankštinti. Ar eisiu, jeigu nerūkau? Lieku sėdėti su Verena. Ši kviečia:

– Atvažiuok kada sostinėn.

– O kam?

– Žalgirio mūšio žiūrėti. Atvežė iš pačios Lenkijos.

Dioramą, paveikslą tą? Girdėjau, o kaimynė, buvusi mokytoja, tokia pensininkė Bašelė Grinčiūtė jau ir matė. Peliuku uokse, na medžio plyšyje, tebus kamieno išgedime, negalėjusi atsižiūrėti, mat iš jo taip ir spingsėję: ir kada jūs liausitės?! Nagi kraują lieti. Dėl jūsų keliamo triukšmo negaliu riešutų, negaliu ąžuolo gilių rinkti. Visi jūs kaip kokie katinai milžinai. Iš Žemaitijos tie, kur kitasis net vėzdu teginkluotas, tie paprastesni, meškų kailiais apsisiaustę. O lietuviai, kas tokie? A, kur pabėgo, mūšio išsigandę.

– Gvidai, nepersk į vandenį ir nebaidyk vėžių.

Kiek irzli pastaba, tiek kategoriška. Vulgari. Ką begelbės normalesnis aiškinimas: neseniai Ordino archyvuose rasti dokumentai, pačių kryžiuočių rašyti – atsitraukimas mūšio metu – lietuvių taktinė gudrybė. Ko dar reikia?
Nesakysiu, ko man reikia. Neapsisprendžiau: važiuoti sostinėn, nevažiuoti? Per sostinę tą esu dabar liūdnas. Anąkart nebūčiau išleidęs Apolonijos, nebūtų ir avarijos, po kurios žmonos skydliaukė sustreikavo. Ir visos kitos ligos vargšę čiupo. Gerą atjautėją. O šita klasės draugė, kas ji? Apolinaro glamonėtoji. Išgirtoji, prakeiktoji. Nusėdo praeitin visa? Pagyrimai giliam dugne, giliausiam. O pikti žodžiai? Pačiame paviršiuje, pačiausiame. Kas benuskandins juos? Reikia pripažinti, klasės draugė besanti ir patriotė šiokia tokia, teisingai vertina Žalgirio mūšį. Nors vėlgi čia turbūt pasitarnavo mano klausimų tėkmė povandeninė – nepamiršau, ką anąkart kalbėjo Aleksandras, iškylaujant po ežerą. Taip ir sakė jachtos savininkas: neplauk prieš vėją, o visada į šoną truputį, paskui į kitą šoną ir nuplauksi kur tau reikia. O jeigu prieš? Burės kaipmat supliukš, o be jų kur nusiirsi?

Galvoju visaip, net susigėsdamas savo norų kai kurių, nes tokia mano natūra. Vėlgi kažin – gal labiau... taktinė žemaičio gudrybė. Manasis Žalgiris.

Scenoje kelintą kartą sušmėžuoja tiedu vargetos su neregio lazdelėmis. Kažkada jie teisme nemirksėdami melus melavo, kiek anksčiau patys skriaudė našlaitę. Užtat dabar skelbia apgailaudami: mudu kastravo, išbadė...

Pikta lemiantis tasai vis kartojamas refrenas tų dviejų vyriškių gyvenime, kaip ir scenoje, scenoje, kaip ir gyvenime. Kas dar turėtų baisaus... Keršijo dama praturtėjusi. Et, nesvarbu. Šiaip ar taip čia baigsis, žiūrovams ne tiek jau... Nagi nelabai... Paskutinėje eilėje būdami, galime sau pašnibždas leisti. Tu žinai, sakau, mama gyveno iš arų, iš karvės ir vis vien sūnų į mokslus leido. Imlus jiems buvau ir nedidelis dejuoklis: kaip yra, taip gerai. Ramu ir dabar miestelio pakrašty, miestelio, kurį perspjauti galima, kad ir nuo mano prieangio slenksčio. Sėdi sau, žvelgi pilnatin viršum kalvynų, jauties veikiau ramus nei liūdnas, o ir ko čia – matai nuo debesėlio tave stebinčią žmoną Apoloniją, tuo senovės žemaičiai tikėjo, kodėl netikėti ir man, jeigu taip būnant yra jaukiau, jei vėlė turbūt mato ir savo didžiąją, žemiškąją aš, tuos rankomis apglėbtus tvenkinio vandenis, sugurėjusius žemyn rėvomis iš kalvų viršaus, iš pačių debesų, iš dar toliau ir aukščiau, nė nebežinau iš kur. Va taip.

Baigėsi veiksmas. Scenoje paskutinis. Palinkčiojo artistai, paploję žiūrovai sustojo į eilutes prie drabužių: Verena sau, aš sau. Taip paprasčiau, kam tos problemos. Kadgi ne – žurnalistė bestovinti šalia, kiek atokiau, per pusę žingsnio atsilikusi, lietpaltį persisvėrusi per dešinės rankos linkį. Gali ją matyti, gali ir nematyti. Nematau. Jeigu nesusipras, galvoju, teks namo vestis, o tenai – kaip kipšiukai duos. Pavyks, nepavyks? Kodėl ne: jaunas arklys veža sveikata, senas – įpratimu. Nors nei aš taip labai užsimanau, nei pagalves plėšau. Tingulys kauluose. Gal nuo scenos vaidintojų kas persidavė, įsisunkė dangaus šaltis, ar kas. Keliauk tu, Verena, iš kur atkeliavusi. Nereikia man tavęs. Apolinaras pagerbė, Apolinaras paniekino. Matyt, buvo už ką: Paladis su šautuvu klaidžiojo dėl kažkieno prisigalvotų nesąmonių, jos jame įsigyveno, per tai dukters gyvenimui tinkamai neparuošė. Gal dar genai, ką aš žinau. Prašapk! Jaučiu, kad tau sunku, kur kas sunkiau nei man, bet aš nesu gyvanašlių užvadėlis. Nesu, nebūsiu. Neminėk bloguoju...

Dingo! Amen, aleliuja...

Ryte į vaistinę atėjusi Bašelė Grinčiūtė prašo kokio nuodo nuo piktžolių: darže pribirsta sėklų, balandų visokiausių, nespėjanti raustyt.

Tegavo kaimynė patarimą: pūdymą laikyk, pūdymą. Jei bežinai, kas tas yr.

Bašelė tau nežinos. Ji garbiajam Gvidui pirmoji gali pranešti: iš tvenkinio šįryt ištraukė stribo Paladžio korespondentę. Gal kas įstūmė. Šiaip laisvamanės protas pasimaišė.

Kaimynei išėjus, širstu pusbalsiu: varna tu, kodėl padarei tą, ką padarei?

Tvanku, šilta vaistinėje ir oro trūksta, todėl praveriu langą, sėsiu ant palangės, nusprūstu, remiuosi į ją rankomis, sustingstu: nežinau... gal aš ko nežinau... plaukti, kur dumblių dryžiai, kepurnėtis... įsipainioti, skęsti... tyčia, netyčia... dėl vakarykštės sarmatos turbūt ne, nors... nenuvokiu, kaip greitai galėsiu įtikinamai pateisinti save patį. Nelaimingoji, kam užkorei man tą griaužatį?