Menininkai

Yra daugiau ar mažiau pripažintų kūrėjų, kurių tu nelaikai... menininkais, o tiesiog žmonėmis, kurie nuėjo ne tuo keliu.
Tačiau taip galvojant derėtų prisiminti, kad yra menininkų, kuriems ir tu nesi joks menininkas, o tiesiog žmogus, kuris galėjo kai ką nuveikti kitose sferose.

 

Praeitis

Praeitis...
Ji nepaprastai... greita.
Pavyzdžiui, fotografijoje.
Nes absoliučiai visos fotografijos – tos p i c t u r e s, kurias mes galime pamatyti, jau yra praeitis.
Netgi tas vaizdas, kuris ką tik buvo „įamžintas“ prieš sekundę ir kurį iškart pamatai, vos paspaudęs skaitmeninės kameros peržiūros mygtuką.
Nes viskas, kas praėjo, iš tiesų yra vienodai gili praeitis.

 

Ratas

Ratas ir neriedėdamas rieda.
Kartais to neriedančio rato greitis vis didėja, artėdamas link šviesos greičio.
Rato forma rieda pati savaime, nes tokia forma negali neriedėti tiek realybėse, tiek vaizduotėse.
Ar virtualybėje „šviesos greičiu“ riedantis ratas mažiau realus už tą, kuris iš tiesų nerieda?
Ar virtualybė ir vaizduotė yra tiek pat realios, kiek pati realiausia realybė?
Ratas lyg senojo simbolio gyvatė nuolat ryja savo uodegą.
Pats save rydamas ratas rieda ir nejudėdamas, veikia mus savo neveikimu.

 

Rinkėjai

Kadaise mes buvom medžiotojai ir rinkėjai.
Šeimos, grupės, gentys. Rinkom viską, kas valgoma.
Dabar daugelis galvoja, kad tai buvo primityvūs, baisūs ir tamsūs laikai...
Tačiau ar ne tokie pat rinkėjai esam mes, pasiklystantys šių laikų supermarketų džiunglėse tarp daiktų ir „sugadinto“, užteršto maisto gausos.
Taip pat gausos daiktų – šiukšlių, kurie mums dažniausiai nereikalingi ir tarp kurių neretai matome daiktus, nors net paskirties nežinome.
Senieji rinkėjai žinojo, ką renka savo giriose.
Mes renkam net ir tai, kas mus teršia, žudo ir nepadeda išgyventi.

 

Šalys

Kad ir koks būtum ateistas ir skeptikas, viso pasaulio įvairių laikų ir kraštų religinė ir kultūrinė patirtis kalba apie kažkokias šalis – rojus, valhalas, nirvanas, pragarus, hadus, į kurias išeinama po žemiškojo gyvenimo.
Ir negali būti, kad apie tai meluoti galėjo susitarti niekad istorijos laiko kelių vingiuose nesusitikę vikingai ir Amerikos indėnai, Ašokos epochos budistai ar Afrikos šamanai.
Kažkas ne taip čia yra, kad galėtum viską atmesti ir niekada prie šių dalykų nesugrįžti.

 

Sovietmečio sniegas

Šitas sniegas neturi šviesos.
Jis jau pasmerktas, senas ir purvinas.
Bet ta žiema buvo ilga, labai ilga, ir ji dar nesibaigė – šis sovietmečio sniegas dar neištirpęs, nors laukuos jo ir nematome.
Tai sniegas, kuris neištirpsta net vidurvasarį.
Šio purvino, slogaus sniego laukai, dėmės ir pusnys glūdi mūsų sąmonėse ir proto kampeliuose.
Baisiausia, kad šitas sniegas kartais būna net... paveldimas. Nes persiduoda, persismelkia į tas kartas, kurios gimė jau po oficialaus sovietų laiko f i n i t a l a c o m e d i a.
Šitas sniegas neturi šviesos.
Jis slegia it nematoma vergystė.
Ir mes nežinome, kiek iš tiesų mumyse dar likę to neištirpusio sniego.

 

Praėjusio rugpjūčio kvapas

Jis turėjo liūdesio.
Skaidraus liūdesio mėnesio pradžioje.
Ir nuo to liūdesio – praeinančios vasaros debesų šešėlių mūsų sielose – buvo dar puikesnis ir labiau svaiginantis.
Jis prilygo, o kartkartėm net ir lenkė seno, puikaus vyno aromatą.
Jis buvo tūkstančius kartų subtilesnis už saiko nežinančios moters tiek makiažo, tiek kvepalų slogų, sintetinį dvelksmą.
Tebūnie pagarbintas rugpjūčio kvapas – senas kaip pasaulis, kuris vis dar nesibaigia, kaip besistengtų jį pribaigti (gero norėdami...) mokslo, karo ir politikos vyrai bei vis dažniau šiose sferose pasitaikančios moterys.
Ir visada kažkaip liūdna ar nesvietiškai graudu, kai miršta rugpjūtis.
Ir menkai guodžia žinojimas, kad rugpjūtis, kaip ir visi kiti metų mėnesiai, yra puikiai įvaldęs reinkarnacijos meną.

 

Medžiotojai

Nemėgstu medžiotojų.
Nors žodis „nemėgstu“ šiuo atveju yra pernelyg tolerantiškas.
Jie mano, kad kažkoks sumautas popiergalis – „medžiotojo bilietas“ – suteikia jiems išskirtinę „teisę“ žudyti laukinius žvėris ir paukščius...
Visi tie gyvūnai, visi tie „medžioklės“ plotai yra v i s ų m ū s ų – pasaulio žmonių – žmonijos – nuosavybė, o ne žmogeliukų, dažnai „įtakingų“, monopolis mojuoti mirties vamzdžiais.
Šių dienų pasaulyje medžioklė yra „pramoga“, kurią kiekvienas normalus žmogus turėtų niekinti ir priešintis jos užkratui.

 

Apie formalizmą

Mene forma yra labai svarbi.
Šia prasme esu beviltiškas... formalistas.
Forma reikalinga netgi tada, kai kuriamas „chaosas“, „netvarka“, kai „atsisakoma formos“.
Kalbant apie konkretesnę sritį, pavyzdžiui, poeziją ar poe­tinę eseistiką, niekas geriau neparodo meistriškumo, kaip tų laisvų, chaotiškų formų „įforminimas“ – taip, kad tu vienu sykiu matytum ir chaosą, ir formą.
Pagaliau tai daugiau ar mažiau tinka visoms meno sritims.
Mūsų prigimtys, išaugę iš chaoso, yra „pasmerktos“ formalizmui – tai įrodo visa kultūros ir civilizacijos istorija.
Ir iš čia – dualizmas: menininkas turi priešintis toms formoms, kurios tampa sustabarėjusia „tradicija“, savotišku formų kalėjimu.

 

Cunamis

Laikas yra kaip cunamio banga.
Ji galingesnė ir baisesnė už okeanų cunamius.
Okeano cunamis kartais pasigaili pavienių žmonių ar vietovių, dovanoja stebuklingus išsigelbėjimus.
Laiko banga visą laiką virš mūsų.
Ir visą laiką ji krenta ir krenta.
Ir nieko nepasigaili.

 

Kelias

Menininkas yra... kelias.
Savotiškas d a o.
„Dao nieko neveikia, tačiau viską padaro.“