Alis Balbierius. Iš „Hifų“

Varanasis, 2012

 

Karta

Kiekviena karta yra kaip... banga.
Banga vandenyne. Ji kyla, ir būdamas toj kartoj tarp įvairių kūrybingų žmonių, tu jauti, kaip ji kyla, auga, kopia į siekiamybę.
Tai puikus jausmas – jausti savo kartą. Taip, kaip lašelis vandens bangoj jaučia visumą, vandenyno Vienį.
Vėliau viskas kartosis skausmingiau – nes kiekviena banga pagal visatos dėsnius lūžta ir krenta. Nespėjęs mirktelėti, tu pajunti, kad jau krenti. Apsidairai – ir kiti tavo kartos žmonės krenta su tavimi.
Krenta skirtingai, priklausomai nuo to, kokį aukštį jie buvo toj bangoj pasiekę.
Nors ateina laikas, kai filosofine prasme tas aukštis ar žemumos jau daros visai nebesvarbūs.

2014

 

Senstantys

Vieni tampa ironiški, suvokę viso ko reliatyvumą: gyvenimo ir kūrybos.
Kiti staiga tampa juokingi, o kartais ir apgailėtini – pasirodo, jie visą tą laiką kantriai statė sau paminklo postamentą ir staiga pradeda ant jo nerangiai stotis...
Pasikeičia jų veido išraiška – ji oriai marmurėja, akmenėja; tai ypač atskleidžia, pavyzdžiui, kokios nors į „Facebook" įkeltos fotografijos – lyg to paminklo brėžiniai, vizijos.
„Facebook" kartais yra lyg lakmuso popierėlis, parodantis, kur link eina gyvenimo ir kūrybos draugai, juolab kad beveik visi jau yra toje virtualioje erdvėje, nors būna ir malonių išimčių.
Ir, ironiškai žiūrėdamas, kaip nerangiai, atstatę užpakalius tie kiti stojasi ant postamentų, staiga suvoki, kad daug draugų neteksi anksčiau, negu jie išmirs.
Ir kartu suvoki – reikia labai saugotis, kad staiga po kojom nepastebėtum tų iliuzinių staiga sulipusių viena prie kitos kelių postamento plytų.

2014

 

Minutė

Kokia neįkainojamai brangi tampa ši eilinė – net pati sumaučiausia ar pilkiausia – minutė, kai prisimeni kitas – kito –­ pavyzdžiui, Visatos ar Žemės geologinio – laiko – dimensijas.

2014

 

Laisvė

Pernelyg dažnas kalbėjimas apie laisvę gali tapti tik dar viena – eiline – nelaisvės forma.
Deja, tą patį galima pasakyti apie patriotizmą ir netgi apie meilę.

2014

 

Neišskiriamųjų sodas

Knyga yra sodas, kurį augina dviese.
Vienas sodininkas augina, puoselėja, tobulina tą sodą; kitas yra tas, kuris skina to sodo vaisius.
Net seniai numirus sodininkui, mes valgome tobulas apvalias formas iš senų vaismedžių sodo.
Kuo geresnė knyga, tuo abiejų sodininkų meistriškumas ir subtilumas didesnis ir gilesnis.
Didesnis jų abipusis džiaugsmas ir vis didėjanti draugystė, nors abu sodininkai dažniausiai niekada nesusitinka.
Knyga yra sodas, kurį augina du neišskiriamieji.

2010

 

Gruodžio 9-oji

Kažkaip neslegia tos trumpos apniukę dienos; o bėgau nuo jų ir pernai, ir užpernai į Aziją – į indijas... Ilgu tų indijų, bet ir kažkaip malonu pabūt čia, kai ką veikt, daryt, tvarkytis, galvot, jaust, kartais gal ir ką nors kurt, dažniau – mėgint kažką sukurt arba galvot apie tai, ką galėtum ir ką norėtum sukurt...
Ir malonus paradoksas – būdavo netgi baimė ilgo, tamsaus ir sunkaus it švinas rudens – dabar ta baimė apnykus, ji traukias, o kartais net malonu jaust tą patį nykų, apniukusį... Ir dar jaust, kad su metais daug kas šviesėja – nušviesėja – prašvinta.
Ne, tai ne dzenas – tai kažkokia kitokia, gyvenimiška, bet artima jam dimensija.
Ir tegyvuoja ankstyvo ryto ugnis židiny, melsvas ir minkštas mankštos kilimėlis ir ta rudens tamsa už lango –­ nes taip ir turi būti; negali čia būti kitaip, negu yra da­bar...

2014

 

Tuštybės akis

Ji mirksi retai, budriai stebėdama, sekdama it saugumietis mūsų gyvenimus.
Tuštybės akis ne tik stebi. Ji pernelyg dažnai siūlo, gundo, pataria, įteigia, įperša, suvilioja, sužadina mūsų troškimus, atima ramybę ir saiko jausmą.
Ji sugeba apsimesti ir visa ko gausybės ragu, ir Pažadėtąja žeme ar visų religijų rojaus sodais bei visais įmanomais jų atitikmenimis. Ne tik danguje ar ant žemės, bet ir po žeme; o ypač – virtualybėje.
Iš tiesų, mes turime teisę būtį ir pilnaties, ir tuštybės vaikais.
Tai tėra tik pasirinkimo reikalas, nebent vieną dieną virš (pa)saulio vietoje Saulės kamuolio patekėtų vien tik ta didelė Tuštybės akis...

2010

 

Joe Cocker

...prieš keletą dienų norėjau pabūt prieš šventes visai vienas, tad prabundu sodyboj labai anksti, užsikuriu ugnį, jaučiu gruodžio tamsą aplink, visam krašte, visoj visatoj, nors kitam pusrutuly, be abejo, šviečia saulė, bet dabar man atrodo, kad ši drėgna gruodžio 23-osios naktis gaubia viską, kas yra pasaulis ir kas yra visata...
...ir kompiuterio ekranas man staiga sako, kad mirė... Joe Cockeris.
Ir iškart kelios melodijos nuaidi mano sąmonėje, laikas grįžta atgal, į senuosius „boheminius" Vilniaus laikus, kai buvau įklimpęs į savo gyvenimą ir klampinau kitus, ir nežinojau, kaip gyvensiu ir ką darysiu.
Vienu metu buvo daug alkoholio ir daug nevilties. Buvo daug nusivylimo ir liūdesio, ir ne vien dėl to, kad praeina daugybė dalykų, taip kaip jaunystė ar meilė.
Ir tame laike, kuris dabar panašus į viską gaubiantį rūką, sumišusį su tabako dūmų debesimis, tame sename laike kartais suskambėdavo kai kurios melodijos, teikiančios viltį ir norą viską pakeisti. Viena iš jų kažkodėl buvo Joe Cockerio „Unchain My Heart".
Kartojama vienoje dabartės jau išnykusioje kavinėje ilgą laiką iki banalumo, iki koktumo, ji kažkodėl visą laiką veikė mano sąmonę ir norą viską kada nors pakeisti.
Viskas ir buvo pakeista, ir ne kada nors, o šitame gyve­nime.

2014

 

* * *

...nesėkmė yra... kelias. Tik ne kiekvienas keleivis tai suvokia, ir vargas tiems, kurie po nesėkmės sustoja šalikelėj ir aprauda savo dalią.
Nesėkmė tėra taškas kely, kurį reikia peržengti ir vėl tapti laisvam.

2012

 

Vytauto Suslavičiaus nuotrauka