Alma Riebždaitė. Kaip aš tapau rašytoja

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Tą kartą tėvas manęs vos neužmušė. Būtų užmušęs, jei ne motina, kuri įsiterpė tarp mūsų ir išgelbėjo man gyvybę. Ji buvo tokia didelė ir tokia drąsi, galbūt net įgavusi antgamtinių galių ir tapusi tikra milžine. Dėl manęs ji rizikavo savo gyvybe.
Tai buvo viena tų nuostabių dienų, kai jautiesi pakylėtas, įkvėptas, pilnas energijos, kai tu vyriausias ir tau šešeri ir, žinoma, tau, tau vienam, vieninteliam priklauso visas pasaulis, visa saulės nutvieksta didelio kambario erdvė ir tau, tau vieninteliam paklūsta tas tūkstantis mažų ir didelių, brangių ir visai nereikšmingų daiktų, kada tu, tu vienintelis esi visų detalių kūrėjas ir karalius. Tai buvo viena tų nuostabių dienų. Ta diena, kai pasaulis priklauso tik tau.
Viskas būtų taip ir pasibaigę, bet ne, nesibaigė. Taip, aš norėjau viską sutvarkyti, taip, norėjau, kad pasaulis būtų tobulas, gražus, kad daiktai, kuriuos aš judinau ir liečiau, stovėtų apšviesti saulės ir šviesos bei tamsos šešėlių žaisme išryškėtų visos jų linijos, ir grožis taptų patvirtintu ir galiojančiu. Ant stalo padėjau tris servetėles, tiksliau, tris sluoksnius, nes vidurinis buvo iš blizgios permatomos pačios brangiausios pasaulyje folijos, kuri šiek tiek gracingai susilanksčiusi traškėjo. O ant viršaus servetėlė, trečia, mažesnė, kad išryškėtų visi apatiniai sluoksniai ir būtų labai labai gražu. O ant servetėlės, žinoma, aš padėjau vazą, pilną lauko gėlių. Lauko ta prasme, kad iš darželio. Tokios degančios, ugninės kaip šermukšnio kekės pražysta galbirželio pradžioje, pavadinimo neprisimenu. Ir dabar jos tebežydi.Jos tokios įžūlios tos gėlės, tokios gyvybingos kaip katės, jos net ten tebežydi. Prie to namo, kurio nebėra. Jos tokios, jos... Jos toje vazoje nenuvytusios. Iki šiol. Nors praėjo jau daugiau kaip trisdešimt metų, kai aš jas ten pamerkiau.
Tikriausiai nereikia sakyti, jog tvarkyti kambarius aš nepaprastai mėgau, o dar tiksliau pasakius, tvarkytis aš mėgau aistringai. Kambarių tvarkymas buvo viena didžiausių mano vaikystės aistrų, iki tol. Kiek bežvelgiu atgal, matau save aštriu šluotražiu trinančią nedažytas priemenės grindis, pasipili vandens, paberi skalbimo miltelių, šluotą primini koja, ir. O kai grindys nedažytos, ir jas išplauni, tai baltas medis tiesiog žiba, ir toks. Toks žodžiais nenusakomas patalpos erdvę išdeginantis švaros pojūtis. Su kokiu užsidegimu tryniau aš tas grindis! Kol. Kol tėvas manęs neužmušė. Vos neužmušė.
Kambarys po mano tvarkymo taip blizgėjo, jog pabūti tokioje tviskančioje ir organizuotoje teritorijoje nebūtų atsisakę net olimpo dievai. Dzeusas ir tas būtų sutikęs apvaisinti kokią žemės moterį ar bent jau su ja prie apvalaus medinio stalo išgerti puodelį karštos kvapnios garuojančios arbatos, bet aš puikiai suvokiau, kad artėja vakaras. Visos dienos savo įsčiose nešiojasi artėjantį vakarą. Aš elgiausi kaip įprastai, nes kitaip nebuvo kaip elgtis, ir sutvarkytos erdvės dar negėlė, bet vis labiau išsiliejantis vakaras stiprino baisią artėjančio daiktų sukilimo nuojautą.
„Kas tai padarė?" – paklausė mano tėvas ir jo žvilgsnis kažkodėl nukrypo į mane. „Aš... ne aš". Pradėjau justi, kaip iš manęs pamažu trinasi programa, pavadinta „tobula namų šeimininkė", bet taip lėtai ir įkyriai, kai kiekvienos raidės, žodžio, frazės, sakinio išsitrynimą jauti tiesiog fiziškai, kol galop programa „tobula namų šeimininkė" atsidūrė šiukšlinėje su visais jaukumo idealais. Mano aistra, netekusi atramos, liko tvyroti kažkur ore kaip šventojo nimbas. Mano viduje stojo tylus, tuščias ir rūstus „delete".
Stovėjau mažytė ir visiškai tuščia su tuo aistros nimbu virš galvos, kai tai prasidėjo. Į mane skrendanti taburetė turėjo nunešti pusę mano galvos smegenų, iškrėsdama proto košę ir ant sienos sukurdama puikų faktūrinį raštą, dekoruotą raudonomis linijomis. Tačiau tą mirksnį į tarpą atsistojo mama, kuri išgelbėjo man gyvybę. Į mus skrido daugybė daiktų, tačiau mano mama buvo didelė, tikra milžinė ir jai tie daiktai buvo nė motais, o aš buvau mažytė ir tie daiktai būtų mane sutraiškę. Tėvas rėkė ir šokinėjo aukštyn žemyn, ir aš pagalvojau, jog akimirksnį jo mentalinis kūnas išlėks pro stogą ir daugiau mes jo nematysime, niekada niekada nepamatysime, tačiau jis buvo čia, nevaldomas. Norėjau, kad įvyktų stebuklas, atsitiktų kažkas tokio, dėl ko ši akimirka dingtų ir pasitrauktų, tačiau daiktai, riksmas, šokinėjimas niekaip nesiliovė, pyktis, neapykanta ir pamišimas tekėjo laiko sraute kaip išsprogęs šaltinis ar visa naikinanti bomba, kurios sprogimo banga šluoja viską pakeliui, lėtai ir kankinančiai šluoja. Geidžiau pertrūkio šitoje laiko atkarpoje, kaip yra geidžiama mirusiojo prisikėlimo, suvokiant, jog tai niekada niekada neįvyks. Arba kaip kad būna žiūrint tam tikro žanro kūrinius: supranti, jog šitame filme herojus miršta ir jau neprisikels, nes paprasčiausiai žanras ne tas. Tai buvo vienas tų lemtingų gyvenimo momentų, kai supranti, jog deus ex machina neegzistuoja, jog yra griaunanti ir naikinanti situacijos galia, kurioje išlieki arba ne.
Jį sustabdė kraujas. Mus visus sustabdė kraujas. Iš kažkur pradėjęs lašėti kraujas. Tėvas žiūrėjo į savo rankas, jos buvo kruvinos. Mes žiūrėjome į tėvo rankas, jos buvo kruvinos. Mes nesupratome, iš kur atsirado tas kraujas. Niekas nesuprato, net olimpo dievai, kurie buvo susirinkę tame kambaryje. Ir tada mes pamatėme kraują, tekantį tėvo veidu, tėvas irgi pajuto, čiupt čiupt už veido; kraujas ritosi lašais ir tiško ant žemės. Kraujas jį nuramino. Kraujas mus visus nuramino. Jei ne tas kraujas, aš nežinau, kuo visa tai būtų pasibaigę. Kraujo praliejimu tikriausiai. Užbaigti tą situaciją tegalėjo kraujas. Ta situacija šaukėsi kraujo. Ir buvo pralietas tėvo, ne mano kraujas. Tai kraujas vėliau, kai mes neatitokusiais kūnais jau gulėjome lovose, padarė mūsų tėvą švelnų ir gerą, beveik mus glostantį ir atsiprašinėjantį. O gal lubose įkalta vinis, į kurią, šokinėdamas aukštyn, jis ir persismeigė galvą. „Dar truputis, – pasakė gydytojas, – ir būtum prasidūręs kiaušą." Keletą dienų mano tėvas vaikščiojo apibintuota galva, lyg būtų sužeistas kareivis, trumpam sugrįžęs iš fronto linijos.
Rašau tai tik todėl, kad žinau, kaip jūs mėgstate ištiškusias smegenis ir niekaip negalite pasisotinti krauju, trykštančiu iš ekrano. Iš ekrano visada ant grindų nutįsta plona kraujo srovelė, tik niekas jo nepastebi. Mat kraujas iš ekrano yra permatomas kaip seilės. Ir lipnus. Per laiką tas nuolat iš ekrano tekantis kraujas sukrešėjusiu sluoksniu apgula grindis, daiktus, pats aplimpa krauju, ir, žinoma, jus. Visi mes esame padengti nematomu sukrešėjusio kraujo sluoksniu, ir nors kiekvieną rytą prausiamės duše, šveičiame grindis, valome dulkes – to kraujo niekas negali nuplauti.
Tai švirkštas. Švirkštas, kurį aš sudaužiau. Tuo metu tai buvo pats brangiausias daiktas mūsų namuose. Stiklinis, apkaustytas metalu, su aštria metaline zvimbiančia adata, kurią motina kaip užnuodytą ietį suleisdavo į tėvo kūną. Tada dar nebuvo plastikinių vienkartinių švirkštų, plėšomų ir supakuotų dešimtimis. Tai buvo stiklinis švirkštas, virinamas, užtaisomas skysčiu nuo nervų, vienintelis ir nepakartojamas. Švirkštas. Švirkštas buvo labai įdomus daiktas, negalėjau jo neapžiūrėti; nežinau, kaip jis išsprūdo iš mano rankų. Viskas, kas man patiko ir ką aš taip mylėjau, viskas išsprūdo iš mano rankų. Ir dabar taip: esu nerangi, nuolat kliūnu už daiktų, viskas, ką bepaimu, krenta iš mano rankų. Nuolat apsipilu kava, sultimis, nuodais, virstu lygioje vietoje, parduotuvėje nugriaunu sukrautas nekaltų sausainių stirtas, net cukraus šaukštelio nepataikau į puoduką, garbės žodis, visada pro šalį, keli cukraus kristalai būtinai nukrenta ant stalo ar ant grindų.
Ir kai nerandi, tiksliau, kai randi švirkštą sudaužytą, tą vienintelį stiklinį daiktą, kuris tave ir tegalėjo išgelbėti, išgelbėti būtent nuo to mirksnio, nuo nervų, tai nenuostabu, kad tai įvyko. Sudaužiau pagrindinį namų daiktą, mūsų gelbėtoją, galima sakyti, suplėšiau namų aitvarą. Gal aš ir žiūrėjau į tą metalinėje dėžutėje sudaužytą švirkštą, gal irgi geidžiau stebuklo, bet. Aš galėjau sudaužyti bet ką, brangiausią vazą, milijonų vertą vitražą, galėjau sudaužyti visus krištolinius indus, visus ploniausio ir brangiausio porceliano puodelius, išdaužyti langus, sugriauti namus, pasaulį galėjau sudaužyti – švirkštas būtų mus išgelbėjęs. Bet aš sudaužiau švirkštą.
Tikriausiai nuo tada aš ir pradėjau rašyti, ne todėl, kad labai skauda, kad trauma, visai visai ne todėl. Tapau rašytoja, nors dar nebuvau parašiusi nė vieno sakinio. Paprastai žmonės, kai neturi ko veikti, dažniausiai tvarkosi, gražinasi, puošia savo aplinką, ją estetizuoja, o aš nuo tada, po to įvykio, kai neturiu ko veikti, tai griebiuosi plunksnos ir pasaulį tvarkau, organizuoju ant popieriaus. Suprantat, taip saugiau, man išsivystė tokia fobijos baimė, ir aš abejoju, ar tokia fobija yra fiksuota tradicinės medicinos. Šitą fobiją pavadinau materijos arba daiktų baime. Visų daiktų: gyvų ir negyvų. Tačiau kažkas mane pašaukė, kažkas mane nuolat šaukia, ir aš sugrįžau.
Pats rašymas man visada teikė malonumą, kaip ir teksto skaitymas dar keletą valandų po rašymo akto, tačiau rytojus visada atnešdavo lėtą žudantį nusivylimą. Visada ilgėjausi tikrovės. Aš neturėjau būti rašytoja, tapau ja per klaidą. Tai, kad dabar rašau šį sakinį, tėra bjauraus racionaliai nepamatuoto atsitiktinumo išdava. Tai vis dėl to pomėgio tvarkytis, savaip estetiškai organizuoti aplinką. Galėjau tapti bet kuo, tobula namų šeimininke, duonos ir saldžių bandelių kepėja, gamtininke, galbūt net muzikante, bet tik ne rašytoja. Tik ne tai. Atleiskite, bet rašyme neįžvelgiu nieko didvyriško. Labai apgailestauju, bet, deja, kol kas šiuo metu tai yra vienas labiausiai išlavintų mano turimų įgūdžių, kuriuo visiškai nesididžiuoju. Didžiausią pasididžiavimą savimi jutau iškepusi pirmą duonos kepalą, pyragą, gitara sugrojusi pirmą savo gyvenime muzikinį taktą, pažinusi smilginį strazdą, sviliką ir atpažinusi juodagalvę sniegeną, išmokusi joti...
Žmonės dažnai mane palaiko filosofe, mat traukiantis žaizdoms, o žaizdos turi tendenciją užsitraukti, aš pradėjau artintis prie daiktų. Su didžiule baime, įdėmiai juos apžiūrėdama, iš pradžių iš toli, paskui iš arčiau, spoksojau į juos su didele nuostaba, visaip juos užklausdama, kalbėjausi su jais, turėjau kažkaip juos prisijaukinti. Visa tai laikoma klasikinėmis filosofijos ištakomis: nuostaba, klausimas, baimė, ir ta. Turėjau pažinti daiktus, juos paliesti, vartyti, klausytis jų ir apžiūrėti. Viską turėjau pamilti iš naujo, pratinausi po truputį, dabar jau net darau tikrovės estetizavimo ir kitus daiktų įvaldymo pratimus. Ir dėl šio įvykio, ir vis labiau pažindama bei įvaldydama tikrovę, aš pradėjau net pranokti kai kuriuos žmones, niekada nepatyrusius tremties. Daiktai, tikrovė, materija jiems visada buvo tik nereikšmingas, net nepastebimas būties atributas, instrumentas, kaip šaukštas, kuriuo moki naudotis, kuriuo valgai. Žmogus niekada nesusimąstai apie šaukštą, padėjęs gal ir susimąstytum, bet būna jau per vėlu.
Mane išbloškė. Tai dėl to aš pradėjau rašyti, kaip rašau tai, jog su gilia užuojauta turiu jums pranešti, kad šita istorija sugalvota kaip ir visos kitos mano istorijos. Galėtų būti ir nesugalvota, bet, matote, dalykas tas, jog baisūs dalykai su mergaitėmis neatsitinka, neturi atsitikti. Jos žaidžia su lėlėmis, šukuojasi, pinasi kasas ir į plaukus rišasi milžiniško dydžio įvairiaspalvius kaspinus. Žinoma, ir tai tik tuo laiku, kuris lieka nuo to laiko, kai mergaitė svajoja apie princą. Blogi dalykai nutinka tiktai berniukams. Mergaitėms ne. Mergaitei apskritai, išskyrus mėnesines, daugiau nieko negali atsitikti. Jei mergaitei atsitinka kažkas daugiau nei mėnesinės, tai prasilenkia su logika. Nežinau, kodėl, bet taip yra. Ir rašyti, tiesą sakant, aš pradėjau visai ne dėl to, nežinau dėl ko. Šis įvykis tėra metafora, bet vis tiek geriau tėvas būtų tada mane užmušęs. Ir ne todėl, kad dabar labai kenčiu, tiesiog viskas jau būtų patirta, pabaigta, ramu.
Geriau jau būtų užmušęs. Sugrįžti, kam.

Paulius Juška. „Dailininkai Algirdas ir Remigijus Gataveckai“

Draugai