Ana Brada. Failai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ne veltui baba, notrele kinkas krapydama, bambėjo: ot, velnio nešta ir pamesta man merga! Gadins gyvenimą ir sau, ir kitiems nervą kramtys! Matyt, vos užgimusiai, kraujas virė, lyg barščiai burbuliavo. O jau paaugus visai vietoje nustygti nėjo – pilna manęs buvo visur. Nepavydžiu senajai, sveikatos atėmiau su kaupu! „Atleisk tu man ten dangaus ropes ravėdama, juk ne iš blogos valios, maišytas kraujas ir bus maišytas. Sako, kad vos ne genijais tokie gimsta. Nors tiek galiu pasididžiuoti, bent tuo „genijumi“ – niekada nebūti. Bet ką gali žinoti – užversiu letenikes kada ir garbins: įspūdingo stoto buvo, o manieros kokios – nei pridėsi, nei pasiimsi! Visi norės prislinkti arčiau prie grabo, pažiūrėti, ar tikrai sustingusi? Na, bet kol gyva, auklėju save: neprasikišk, nelįsk į batvinius tų, kurie viršūnėlių gaili.

Tik vyksta su manimi kažin kokie nenumatyti vyksmai. Kad ir šiandien. Nagi sugalvojau keisti imidžą. „Būsiu romi lyg avelė, vaidinsiu tobulybių tobulybę. Jei jau „mėnulis yra tabletė“, tai ko man neparašyti ko nors panašaus. Pagraužiau plunksnos galiuką, švyst! Mintys tik pasiliejo lyg kaimyno sodželka iš krantų, tik išsiplėtė, siužetas yra! Rašau ir duonos neprašau. O rašau, kas tik ant seilės užplaukia. Atsiranda posmai iš panagių geldelių, pliumpteli kregždučių amfibrakiais, net taškosi. Groju, lyg Druskininkų fontanai. Kur buvus, kur nebuvus ir Magdalena aikštingoji klubų furnitūrą trina į mano šoną, smilium baksnoja: „Įterpk mane, vaizdelis bus lyg iš raudonųjų žibintų palocių.“ Terpiu, siuvu, duriu ir vėl brėžiu liniją.

Vienu žodžiu, rašau, kaip ledą kertu. Eketė gi bedugnė. Lyg skiaurė, pro kurią mintys liejasi optum toptum. Ir sukuriu tokią jausmingai – spalvingą paklodę, kurios nė pats Balzebubijus nesupras.

Paaiškinsiu, gerbiamasai skaitytojau, šiuo metu tokie kūriniai yra baisiai madingi. Kuo durniau prirašai, kuo labiau protingi jų nesupranta, tuo tu esi didesnis rašytojas. O jau aš tokių „kūrinių“, nors vežimu vežk, galiu supastriguoti vos ne kas minutę, „katiliukas“ juk verda, net „dangtis“ šokinėja. Rimuotos eilės – nemadingos, vargšes muša, pasimynę koja drapakuoja.

Nesakysiu, kad klasika man nepatinka, slapčia juk ir aš ją vystau į lino palutes, supu. Dar ir pasisnarglėdama, jausmas juk gyvas tada būna manyje, išgyvenimai spalvomis mainosi, pašniukščiodama ulbaunu, pimpaunu. Nostalgija praeičiai kiba? Atleisk man, mylimas skaitytojau, nukrypau, nuvažiavau su burokais į malūną, juk lauki intrigos intrigėlės, ane?

Sukurpiau, net visus penkis sukurpiau aš juos. Racija dvelkė, gracijos irgi įpyniau su kaupu. Tikri „šedevrai“, na ne kitaip! Taip ir pasijaučiau lyg pasaulio bamba. Tik sviestą lydyk –­ laimės karštis muša: „Užlaikyti jų stalčiuje niekaip negaliu. Reikia žmogui rodyti. Taip ir ne kitaip!“ – dėjau sausu kumšteliu į stalą. Neaiškinsiu gi, kad pataikiau į lėkštę ir ji dužo į penkias dalis. „Eureka! – spyrė mintis tiesiai į momenį. – Ženklas iš aukščiau. Siųsk!“ –­ taip cyptelėjau iš laimės, kad net katė, manieringai švystelėjusi uodega, nukiceno į kitą kambarį. Šiaip tai sėdi ant stalo ir trukdo būsimam Lietuvos „šviesuliui“ vienu pirštu baksnoti klaviatūrą. Taškas! Ne musės, nuosavo ego buvo padėtas. Lūpą sukandusi šiaip ne taip sukurpiau aš tuos penkis failus. Išsiuntusi dar ilgai savimi gėrėjausi: „Nagi tu tarsi pati Marytė Melninkų, ne kitaip. Tiek drąsos lįsti į „elito grietienę“.“ Nedurna, savo vardu nepasirašiau, susikūriau, irgi dabar madinga, pseudonimą, tapau Gaudencija Pistolė. Griausmingai ir kartu didingai skamba, ar ne?

Ilgai laukti neteko. Plykst! – atsakymas po nosimi. „Kūriniai – tinkami. Bet, gal jūs tyčiojatės, kodėl – atskiri failai. Na, ne vienoj lentoj, – suprask, piktas pasitaikė kažkoks. „Rūpuncel su visais rupūnciukais, – apsidžiaugiau taip, kad išsižiojau ir nein susičiaupt. –­ „Sulaukus septyniasdešimt septynerių išgarsėsiu!“ Puoliau kloti aš į tą vieną lentą savo genialias vertybes. Rankos tik dreba lyg košaliena, širdis duodasi varle užantyje.

Nežinau, kiek ten to laiko putojau lyg pavasarinis kanalas, bet viską sudėjau čiki briki. Laureatas dar taip nesuklotų. Fit! – ir vėl paleidau anam gromatėlę.

Laukiu. Laukimas ilgas kaip žiemos naktis, kai dieną išsimiegi. Sulaukiau.

„Durne, baik juokus. Galvoji, nežinau, kad tu – Pemperdos Kazė? Eik kiaulių liuobti, o ne traidaliok čia su visokiais „čmoki, čmoki“ senatvėje.“

Toliau nebeskaičiau, nuo ašarų aptemo ir taip jau apžilpusios akys.

Dabar bijau ir į gatvę išeiti, o jei prisireikia, einu vos ne nosimi žemę fiksuodama, nes kaimynas Grickus, paršas neraliuotas, jau visam kaimui išskalambijo. „Redaktoriau“, – kreipiasi į jį latras laškamonikas, kai kaulija centų „Bokšto“ litrui.

Draugai