Neseniai atsitiktinai sužinojau, kaip galima greitai praturtėti. Iš benamių išgirdau. Vienas antram sakė: „Patikimas reikalas: spjauk į turtuolį –­ ir praturtėsi.“ Iš pradžių, žinoma, pagalvojau: „Kažkokia kvailystė. Kaip prietaras: mesi gerti – pasveiksi.“
Vakare susėdome vakarieniauti.
– Nėra ko valgyti, – sako žmona. – Namuose tik taburetė, virvė ir muilo gabalas.
Tada pagalvojau: nejaugi man sunku spjauti į turtuolį? Nors į visus. Tik klausimas, kur juos rasti. Prie tų, kurie milijardierių sąraše, net arti neprieisi, spjauti apsauga neleis. Be to, dabar ir iš drabužių nebesuprasi, kuris turtingas, kuris vargšas. Turtingieji specialiai pradėjo prasčiau rengtis, kad jų neapiplėštų kokie nors robinai hudai. Tokie Anglijoje apiplėšinėjo turtuolius ir grobį atiduodavo vargšams. O pas mus Rusijoje viskas atvirkščiai. Žinoma, dėl to jie ir įkliūna. Vienas oligarchas kažkur per pažintį įsigijo tokį kostiumą, kokį nešioju aš. O aš mūsų skersgatvyje vargšų vargšas. Ir dar – mes su juo vieno ūgio.
 Kartą jis eina gatve, o tuo metu iš darbo grįžta mano žmona. Ir pasitaikyk, tiesiog sutapimas, darbe buvo kažkieno gimtadienis ir šventė. Eina ji ir mato – aš. Pasivijo. Juokaudama užsimoja rankinuku ir kaiiiip...
Ji tyli, bet stipri moteris. O svarbiausia –­ tiesiog pamiršo, kad rankinuke penki buteliai alaus.
Dabar oligarcho sveikata gerėja. Jau dvi savaites jo būklė stabili – stabiliai sunki. Gydytojai sako: „Greitai jam sugrįš kalba. Galbūt ir sąmonė. Atmintis –­ niekada.“
Jei ne ligoninėje, tai kur ieškoti turtuolių? Nuėjau prie juvelyrinės parduotuvės. Į vidų neužėjau, norėjau, neleido. Stoviu netoliese. Matau – vienas eina. Gerai apsirengęs – ne su džinsais. Prieina – spjaunu jam į veidą. Jis nusivalo skruostą ir klausia: „Nejau mes pažįstami?“ Visi, kas jį pažįsta, spjauna. Jis – tarnautojas. Kiek į jį bespjautum, nepraturtėsi.
Po to nuėjau prie restorano. Į vidų nėjau, nors norėjau. Stoviu prie įėjimo. Iš pradžių išėjo smulkmė, ir štai – pilvočius! Nešasi atkišęs konjako butelį! Rankoje cigaras! Iš nosies – kubietiškas dūmas! Iš ausų – juodieji ikrai! Iškart matyti, kad vagis. Spjoviau į jį. Stoviu, laukiu, kas bus. Iš pradžių jis sutriko, o po to metė į mane piniginę. Niekšas, taikėsi į smilkinį, kad nudėtų iškart. Bet aš išsisukau. Pagavęs piniginę, vietoje nebestovėjau –­ pasileidau bėgti. Bėgau lengvai, greitai, kas penkias sekundes keisdamas kryptį... Piniginėje buvo doleriai. Daug. Iškeitus į mūsiškius, beveik keturiasdešimt tūkstančių eurų. Aš iškart į banką, o iš tenai į policiją – eurai netikri. Prietaras suveikė: spjoviau į vagį, gavau netikrų pinigų. Policijoje pasakiau, kad piniginę radau. Savaitę pabuvau pas juos, o po to paleido.
Po poros mėnesių ankstų rytą stoviu gatvėje. Dar nepusryčiavau, trečią dieną. Matau – link manęs eina penkiese. Visi su auksinėmis grandinėmis, auksinėmis apyrankėmis, auksiniais dantimis. Vienas net auksine akimi. Reta sėkmė. Galvoju: „Į kurį nors vis tiek pataikysiu.“ Ir – netikėčiausias atvejis – iškart pataikiau visiems. Po savaitės atgavau sąmonę, tai yra sugrįžau į save.
Mąstau: „Na dar kartą spjausiu pirmam pasitaikiusiam ir su turtais baigta.“
Išeinu į gatvę ir sutinku vaikiną. Trijų metrų ūgio, veidas išpurtęs – akių nematyti. Spjoviau. Jis mane pakėlė už apykaklės aukštai aukštai ir šypsosi:
– Kremliaus gydytojai ne viską išgydo. Prisikankinau su miežiu. O tu spjovei – ir viskas praėjo!
Apkabino mane, įdarbino, kad visada būčiau šalia, prie akių. Pinigus moka gerus – žmona patenkinta.
...tikėkite prietarais, liaudis tuščiai burnos neaušina. Spjaukite į turtus ir dirbkite –­ pinigai patys ateis.