Rusų poetas Andrejus Sen-Senkovas gimė 1968 m. Dušanbėje, Tadžikistane. Studijavo mediciną Jaroslavlyje, po studijų dirbo pediatru ir akupunktūrininku nedideliame centrinės Rusijos mieste Borisoglebske. Nuo 2002 m. gyvena Maskvoje. Eilėraščius, poetinę prozą, vizualinę poeziją pradėjo skelbti žurnaluose, antologijose 10 dešimtmečio viduryje. Šių metų „Poetinio Druskininkų rudens“ svečias.
Iš knygos „Dievas, sergantis astrofilija“
nėra tokio rašytojo
filme gyvenimo atbudimas kažkas sako kad mes visi
esame personažai iš dostojevskio romano apie klounus
klounas karamazovas trenkia klounui myškinui per galvą
pripučiamu raudonu kirviu
visiems juokinga
bausmės už nusikaltimą nebus
jei būtų myškinas namuose vieno kambario
bjaurasties viduje suprastų idiotas kad
atsivėrė senos žaizdos dabar pasipils tušti puslapiai
rožinis nemirtingumas
vyresnis draugas penkiametis pavlikas
mokė mane mindyti sliekus
todėl kad jie neturi veidų
kartais atrodė kad vis dėlto turi –
kūdikiškus
tokių buvo nedaug ir mes juos paleisdavom
jiems baisiai pasisekė
man regis jie gyvi ligi šiol
tie rožiniai vos vos žmonės
moskvič 412
karo metu
nabokovas niujorko lyginamosios zoologijos muziejuje
studijavo dorothea rūšies peteliškes
sėdėdamas 412 kabinete
pabėgęs nuo karo
bandžiau gyventi
boriso ir glebo bendrabučio
412 kambaryje
nežinau
ką regėjo per langą nabokovas
o aš kas dieną mačiau pigią kavinę
kurią šeštadieniais
nuomodavosi vestuvėms
neturtingos proletariškos šeimos
vieną tokių šeštadienių
mačiau girtą nuotaką
besišlapinančią už šitos kavinės kampo
negraži balta peteliškė su geltonais taškeliais
dorothea
veikiau kokia nors sveta
nerašykit laiškų.
jie paskui skaitomi
viename laiškų
čechovas ilgai pasakoja
kaip aną dieną vadavo peles
pakliuvusias į pelėkautus
paleisdamas jas
jis įrašinėjo pieštuko vaizdo kamera
pilkų mažų mašinėlių
su gyvomis durelėmis
atsidarančiomis į kraują
literatūrinę formulę 1
o visi jo garsieji čechoviški apsakymai
parašyti lygiai taip atsitiktinai
kaip atsitiktinai
įrašomi televizijos laidų gabalai į kasetę su bet kokiu
filmu
baseinas „Maskva“
Andrejui Moliui
moterų vienuolyno nugriauto
tam kad būtų pastatyta kristaus išgelbėtojo cerkvė
vienuolyno vyresnioji
prakeikė vietą:
vis tiek čia bus tik bala
bus kaitri gėdinga pirtelė perregimom sienom
ir neįžengs viešpats į šitą šventyklą
čiupinės susidomėjęs ir bjaurėsis rūšiuodamas
nuogus mauduolius
springdamas ir nesuvokdamas
na kodėl gi jie tokie šlapi šitie sutverti pagal mano paveikslą
biologinis pamaskvio striptizas
jauna gyvatė rengiasi pirmąkart nusimesti odą gėdingas
žeminantis procesas neaišku už ką kartais reikia taip
priimta visi žiūri burnos pilnos seilių nuodų štai tuojau
trūktelės užtrauktuką ne taip ir nepasiryžta drabužį paskui
nuplėš jėga susigūš taps dar plonesnė nušliauš į
urvelį ten nenumirs pagimdys kažką pasibjaurėtino
tai ką tokiais atvejais pagimdo tokie kaip mes
bala ant perėjos zebro
zebrai leidžiasi bėgti
juodas ir baltas juostelių mirgėjimas sukelia optinį efektą
jie išlošia porą sekundžių prieš plėšrūną
liūtė dėl akių kurį laiką juos vejas
iš tiesų ji jau gavo tai ko norėjus
eilinįsyk pažiūrėjo
mėgstamą seną nespalvotą kiną
liūtas stebisi kokį velnią tu ten matai ko kasdien
ten veržies ji susigūžus atsako na tenai tarytum
nelyg kokia jūra
koncentracijos stovyklos Kraftwerk
statyba Lužnikuose
*
jie žiūrėjo į mus nuo scenos
kaip nuogi vyrai žiūri į akis
nuogoms moterims
niekas iš mūsų nenudelbė žvilgsnio
*
jie galėjo padaryt su mumis ką tik nori
turbūt taip jautėsi mano senelis 45-aisiais
važiuodamas tanku
mažomis trapiomis gatvelėmis
jam buvo nejauku kad jis toks galingas
jis bijojo kad vokiečių merginos juoksis iš jo
*
ralfo hiuterio pirštai judėjo
kaip žydų mergaitės
pasirodančios specialiam cirke
tame
kur nejuokingai vaikštoma po lagerio kupolu
spygliuota viela
*
visąnakt sapnavau
tour de france dviračių lenktynes
kurių šimtmečio proga jie pernai
užrašė garso takelį
jie pirmieji susivokė
kad per
įskilusias stiklinių dviračių linzes
matyti
pati didžiausia prancūzijos valstybinė paslaptis
mechaninis vesternas
kai miršta žmogus –
ant riešo sustoja mechaninis laikrodis
kelissyk gyvenime
mano laikrodis yra sustojęs naktį sapnuojant
košmarus
žinot
vaikų darželyje (kažkodėl jis vadinos „šauliai“)
mes mėgdavom žaisti indėnus
grupėj buvo vienas berniukas – uzbekas
mes visada
priešingai sveikam protui skirdavom jam blyškiaveidžio
vaidmenį
jis visada verkdavo
keletą kartų buvo pabėgęs iš darželio
žinau –
naktiniam sapnų Uzbekistane
mane mirtinai prismeigdavo sekundinė
nepriklausomybės rodyklė
tas mažutėlis sssr atstovo blyškus veidas
pelnytai
paskutinė TSRS diena
Linorai Goralik
kol miega penkiolika mažylių jai kyla noras išgerti
stipriai purto
kiaulės uodegėlė kaip kamščiatraukis įsisuka
į šeštadalio sausumos paviršių
pokšteli
dabar mums pasilies žemė
Iš rusų kalbos vertė Antanas A. Jonynas
А. Сен-Сеньков. „Бог, страдающий астрофилией.“ – М.: Новое литературное обозрение, 2010.